„Grįšiu namo Kalėdoms“

Prieš daug metų – dabar net prieš daugybę metų – buvau jaunas tėvas, norintis padėti savo mielai žmonai pasiruošti mūsų pirmagimio, sūnaus, gimimui. Nepaprastai jaudinausi. Patricija kartą pasakė, jog kai pagaliau prasidėjo gimdymo ženklai, aš stvėriau pagalvę, ant kurios miegojau, ir patraukiau link durų, palikdamas ją ir nerodydamas jokių ženklų, kad savo pižamą pakeisiu į marškinius ir kelnes.

Galbūt tai buvo jos magnetinė asmenybė, kuri neleido man patekti prie durų. Kas žino? Galbūt jos mylintis saugumas dar keletą valandų laikė tą kūdikį šiltai ir patogiai mažuose namuose.

Bet kuriuo atveju Kalėdos yra ta diena metuose, kurią labiausiai norėtume praleisti namuose. Viena populiariausių šio šventinio laikotarpio kalėdinių dainų yra „Grįšiu namo Kalėdoms“. Ir jei mes negalime grįžti, pajuntame, kaip mums truputį užgniaužia kvapą, net jei esame suaugę ir nutolę nuo savo vaikystės žaislų ir blizgučių.

Verta paminėti, kad man dabar kalbant, kur nors pasaulyje, paprastai visai nearti namų, tarnauja beveik 85 000 misionierių.

Dauguma studentų, studijuojančių toli nuo namų, pasirūpins grįžimu, bet galbūt ne visi tai padarys, nes kai kurie negalės sau leisti kelionės.

Daug kam tenka dalyvauti daugybėje visame pasaulyje vykstančių tragiškų karų, tad sunku įvertinti, kiek tarnaujančių karių bus išvykę per šias Kalėdas. Bet tikrai jų bus šimtai tūkstančių.

Jėzus, Marija ir Juozapas žinojo, ką reiškia būti vieniems, toli nuo namų šią ypatingą naktį; po dviejų tūkstantmečių mes vis dar dainuojame: „Tvartas gynė Jį nuo vėjo, ėdžios buvo Jo lopšys - taip gyveno tarp žmonių pats romiausias iš visų“.

Vos po kelerių trumpų metų tas kūdikėlis vėl bus be bendrijos, pareikšdamas, kad Jis „sumyn[ė] vyno spaustuvą […]; ir nė vieno nebuvo su [juo]“, kančios gelmėse baimindamasis, kad Jį visiškai apleido būtent Jo Tėvas danguje. Tačiau supratimas apie tai atėjo vėliau, Kalėdų naktį paversdamas džiaugsmo ir pažadų naktimi, angelų, žvaigždžių ir išgelbėjimo naktimi, skirta, jei tik galime, būti su mylimaisiais.

Per šias Kalėdas norėčiau pakviesti kiekvieną iš jūsų būti, kad ir trumpai, šeima kam nors, kas priešingu atveju būtų vienišas. Vienatvė – siaubingai skausmingas jausmas. Žinau, kad daugelis buvo vienišesni už mane, bet šios pastarosios trejos Kalėdos man buvo labai skausmingos be tos tobulos besilaukiančios mamos, apie kurią kalbėjau anksčiau, bendrystės.

Tačiau šiuo laikotarpiu man nutiko kažkas išperkančio. Tai buvo laikas, kada galėjau daugiau pamąstyti, ugdytis daugiau nuolankumo ir rodyti daugiau dėkingumo. Galbūt per šias Kalėdas galime palaiminti žmogų, kuris vis dar yra vienas, tokiu būdu, kad jis akimirką, ar su mumis valgydamas, ar leisdamas popietę, jaustųsi galįs grįžti namo Kalėdoms.

Iš kelių kartų, kai per Kalėdas buvau išvykęs, kaip ir prezidentas Farnsas, manau, kad pirmasis buvo tas, kuris kartais dvelkia vienatve, tačiau neabejotinai yra labiausiai praturtinantis – tarnystė nuolatiniu misionieriumi.

Štai vienas toks kito asmens apmąstymą ir švelnumą atspindintis laiškelis, atskleidžiantis labai brandų ilgesį. Tai laiškas, kurį norėtume parašyti daugiau nei vieną kartą.

„Brangus tėti, tai pirmas kartas mano gyvenime, kai per Kalėdas nebūsiu namie. [Aš] sėdžiu priešais nakvynės namų židinį […] stebėdamas, kaip liepsnos kyla kaminu, [nešdamos] prisiminimus apie kitokias Kalėdų dienas. Tai rytas, kai, apsivilkę pižamomis, nuskubėdavome laiptais žemyn. [Tada su didžiu jauduliu] bėgdavome atgal į viršų […] parodyti [jums] visas mūsų [dovanas: obuolius, apelsinus ir naminius saldainius]. Judu su mama [kažkodėl atrodydavote labai pavargę], bet žaisdavote su mumis ir bučiuodavote prieš išsiųsdami mus atgal į lovą, kol dar neišaušo diena. Dienos metu tu tempdavai mus pirmyn atgal gatve naujomis rogėmis, [kurių iki tol dar nebuvome radę,] ir mes manėme, kad esi didžiausias ir stipriausias žmogus visame pasaulyje. […] Praeitą vakarą ilgėjausi to jaudulio, [kai laukdavom, kada ateis] Kalėdų Senis. Šįryt [jis vėl] neatėjo. Pasiilgau tavęs[, tėti.] Tačiau tarp mūsų atsiradus [tokiam naujam] atstumui, pradėjau tavo gyvenime matyti [tikrąją] Kalėdų dvasią. […] Tėti, telaimina tave Dievas ir tepadeda man visada matyti, koks tu nuostabus. Su meile, Gordonas.“ Mūsų Gordonas Bitneris Hinklis.

Linksmų Kalėdų nuo mūsų Tėvo danguje, kuris niekada nesvyruoja ir nenuvilia, ir nuo Jo Viengimio Sūnaus, Jo kūdikėlio, to kūdikio ir Brolio, kuris užaugęs „nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus [ir] buvo sužeistas už mūsų kaltes“. Dėkojame mūsų Tėvui danguje už pažadėtąjį Mesiją, nuostabiausią kada nors per Kalėdas gautą dovaną. Jo, būtent Jėzaus Kristaus, vardu, amen.