Priimkite dovaną

Per Kalėdas mūsų mintys natūraliai nukrypsta į namus – mūsų žemiškuosius namus ir mūsų dangiškuosius namus. Tačiau vienas įsimintiniausių Kalėdų švenčiau, kai jas pirmą kartą praleidau toli nuo namų.

Buvau palyginti naujas nuolatinis misionierius Brazilijoje, vis dar besimokantis nepažįstamos kultūros ir kalbos. Vieną dieną, kai mudu su porininku ėjome pro varganą favelą, išgirdome, kaip kažkas mums šūktelėjo: „Ar jūs mokote apie Jėzų?“

Atsigręžę pamatėme moterį, kuri pakvietė mus į savo mažą namelį su plūktinėmis grindimis. Susipažinome su jos senyva motina ir septyniais vaikais, kurie kažkaip kartu gyveno toje mažytėje buveinėje. Pradėjome juos mokyti sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos, ir jie labai noriai mokėsi.

Artėjant Kalėdoms ta šeima pakvietė mus Kūčių vakarienę valgyti jų namuose. Prisipažinsiu, jų kvietimas manęs nepradžiugino. Sunkiai įsivaizdavau, kokią Kūčių vakarienę galėtų pasiūlyti ši varginga šeima. Jie net neturėjo stalo, prie kurio galėtų sėdėti! Savo nesubrendusiu protu pagalvojau apie geriau gyvenančias tos apylinkės šeimas ir svarsčiau, ar nevertėtų palaukti geresnio pasiūlymo iš jų.

Laimei, mano vyresnis porininkas buvo išmintingesnis už mane ir greitai priėmė kvietimą. Kalėdų dieną buvome svetingai priimti kukliuose šios šeimos namuose.

Nebuvau pasiruošęs tam, ką pamačiau.

Kambario viduryje stovėjo stalas su pilnomis lėkštėmis ryžių, pupelių, mėsos ir bulvių bei aukštas butelis gazuoto gėrimo. Ten buvo tik dvi kėdės: viena man, kita mano porininkui.

Netekau žado ir mane užplūdo emocijos. Šią Kalėdų vakarienę jie paruošė būtent mums. Jiems tai turbūt buvo didelė auka. Ir vis dėlto, kai sėdėjau prie stalo ir žiūrėjau į vaikus, sėdinčius prie sienos ir stebinčius, kaip valgome, jų veiduose mačiau šypsenas. Auka dėl mūsų – svetimšalių – jiems teikė tikrą džiaugsmą. Jie įteikė mums nuostabią dovaną, ir iš pradžių aš nedrįsau jos priimti.

Tos Kalėdos amžiams pakeitė mano gyvenimą. Nors praėjo daug metų, dažnai apie jas galvoju. Prisiminimas apie džiaugsmingą tos šeimos auką nukreipia mano mintis į Jėzaus Kristaus auką, Jo šventą išpirkimo ir išgydymo dovaną. Juk Jo dovana yra priežastis, dėl kurios švenčiame Kalėdas.

Galvoju apie mūsų Dangiškojo Tėvo klausimą: „Ką man pasiųsti?“, ir drąsų Sūnaus atsakymą: „Štai aš, siųsk mane.“

Mąstau apie nuolankų Jėzaus gimimą ir gyvenimą – Jis noriai atėjo „žemyn iš dangaus tarp žmonių vaikų ir gyven[o] molio palapinėje“.

Galvoju apie Jo kančias Getsemanėje, kur Jis „nešė mūsų negalias“, „mūsų skausmus“ ir prisiėmė mūsų nuodėmes.

Galvoju apie jo žaizdotas ir kraujuojančias rankas, sumokėjusias mūsų skolas.

Mąstau apie Jo prisikėlimą, Jo šlovingą pergalę prieš mirtį.

O tada klausiu savęs: „Ar aš priimu tą dovaną, kurią Jis taip džiaugsmingai siūlo?“ Po tos Kūčių vakarienės Brazilijoje šį klausimą apmąsčiau daug kartų.

Po daugelio metų grįžau į Braziliją – šį kartą su žmona tarnavome misijos vadovais. Labai daug išmokau iš kiekvieno kartu su mumis tarnavusio misionieriaus. Žaviuosi jų entuziastingu troškimu padovanoti Viešpačiui priimtiną dovaną.

Ypač prisimenu pokalbį su viena brangia seserimi, jai baigiant misiją. Ji man prisipažino, kad baiminosi vykti namo. Ji nerimavo, kad savo misiją prisimins apgailestaudama, galvodama, kaip galėjo tarnauti geriau ir padaryti daugiau. Kai bandžiau nuraminti šią nuostabią misionierę, kalbėjomės apie kitokį požiūrį į jos misiją ir gyvenimą. Mūsų atsidavimas Jėzui Kristui nėra panašus į mokyklos projektą, kurį pateikiame, tikėdamiesi tobulo rezultato. Vienintelis tobulas žmogus yra Jėzus Kristus, ir vienintelis tobulas gyvenimas yra Jo gyvenimas. Kai stengiamės tobulėti, kreipiamės į Jį, galvodami ne „aš padariau!“, „aš uždirbau!“ ar „aš pasiekiau!“, bet „aš priimu“.

Žinoma, norime gyventi taip, kad tai būtų priimtina Viešpačiui. Be abejo, viliamės, kad Jis priims mūsų dovaną. Tačiau ne mažiau svarbus – o gal net svarbesnis – yra klausimas „Ar aš priimu Jo dovaną?“

Nemanau, kad Gelbėtojo dovaną galime priimti pasyviai ar atsainiai. Man žodis priimti reiškia sąmoningą pasirinkimą ir sąmoningą veiksmą. Kadangi Jo auka už mus buvo savanoriška, Jis nori, kad ją priimtume savanoriškai. Kaip ir kiekvienas geras dovanų davėjas, Viešpats yra jautrus ne tik mūsų poreikiams, bet ir mūsų norams. Alma mokė: „Jis duoda žmonėms pagal jų norą.“

Nuėjęs į Betezdos maudyklę ir pamatęs vyrą, kuris jau 38 metus negalėjo vaikščioti, Jėzus paklausė, ar šis nori pasveikti. Atrodytų, tai akivaizdu, bet Gydytojas mūsų negydo prieš mūsų valią. Stebuklas įvyko tik po to, kai vyras išreiškė savo norą.

Ko norite jūs? Ką iš tiesų norėtumėte patirti ir pasiekti šiame gyvenime – šiandien, rytoj ir amžinybėje? Ar jums reikia paguodos? Pagalbos? Ar viliatės vėl rasti ramybę? Gauti stiprybės iš Viešpaties? Ar norite būti išgydyti? Ar norite gauti atleidimą? Išgelbėjimą? Ar tikrai norite tapti vis panašesni į Jėzų Kristų – amžinai gyventi su Juo ir mūsų dangiškaisiais tėvais?

Jei taip, tuomet priimkite jums siūlomą Jėzaus Kristaus dovaną.

„Nes kokia žmogui nauda, jeigu jam suteikiama dovana, o jis dovanos nepriima? […] jis nesidžiaugia tuo, kas jam duota, ir nesidžiaugia tuo, kuris yra dovanos davėjas.“

Dievas nesikiš į mūsų gyvenimą jėga ir neprimes mums savo dovanos. Jis leidžia mums pasirinkti ją priimti. Jis kviečia atsigręžti į Jį ir pamatyti, kad Jis ne tik atsigręžęs į jus, bet ir Jo gailestingumo rankos visada ištiestos.

Kad paaiškinčiau, ką reiškia atsigręžti į Viešpatį, norėčiau papasakoti, ko išmokau iš savo anūkės Bleiklės, kai jai buvo vos dveji.

Kiekvienais metais per Kalėdas Bleiklė ir kiti vaikaičiai į mūsų namus atvyksta pasidžiaugti viena mūsų mėgstamiausių Kalėdų tradicijų – pasigėrėti gražiomis Kalėdų prakartėlėmis. Mudu su žmona turime prakartėlių iš viso pasaulio kolekciją, ir per kiekvienas Kalėdas jas išdėliojame po visą namą, kad vaikaičiai surastų.

Štai vienos iš mūsų prakartėlių nuotrauka. Kaip matote, kūdikėlis Jėzus yra viduryje, o kitos figūrėlės – Marija, Juozapas, piemenys, išminčiai ir kt. – sustatytos taip, kad visos būtų matomos. Tai atrodo kaip gana įprastas būdas sustatyti Kalėdų prakartėlę.

Vienais metais mūsų prakartėlėse pastebėjau kai ką neįprasto. Kažkas buvo apėjęs visą namą ir jas perstatęs. Kiekviena kiekvienos prakartėlės figūrėlė buvo pastatyta taip, kad būtų atsigręžusi į kūdikėlį Jėzų. Vėliau sužinojau, kad būtent Bleiklė taip puikiai pertvarkė mūsų kalėdines prakartėles.

Šiuo paprastu veiksmu Bleiklė mane išmokė svarbios pamokos: nepakanka vien tik būti toje pačioje vietoje kaip Gelbėtojas. Nepakanka būti šiek tiek pasisukusiam Jo kryptimi ar šalia žmogaus, kuris yra arti Jo. Kad visiškai priimtume Kristaus dovaną, kiekvienas turime visiškai atsigręžti į Jį.

Kaip tai padaryti? Ką reiškia visiškai atsigręžti į Gelbėtoją? Kaip galime parodyti, kad priimame Jo išpirkimo ir išgydymo dovaną?

Manau, atsakymą galima rasti šiame prezidento Raselo M. Nelsono patarime: mums reikia „atras[ti] kasdienės atgailos džiaugsmą“.

Tai tikrai paprasta. Gelbėtojo dovaną priimame atgailaudami, atsigręždami į Jį. Jis paaukojo savo gyvybę, kad mes galėtume keistis, tobulėti, išgyti ir būti išgelbėti. Taigi mes priimame tą dovaną keisdamiesi, tobulėdami ir priimdami Jo gydančią galią į savo gyvenimą.

Ir tai darome ne vieną kartą. Tai darome kiekvieną dieną, nes mums to reikia kiekvieną dieną. Gelbėtojo dovanos priėmimas yra viso gyvenimo įsipareigojimas. Jo dovana tikrai yra dovana, teikiama tol, kol mes ją priimame atsigręždami į Jį.

Kartais kalbame, kad Kalėdų dvasią turime išlaikyti visus metus. Pažįstu vaikų, kurie dažnai nori, kad kiekviena diena būtų Kalėdos. Tiesą sakant, galime – ir turėtume – Kalėdas švęsti kiekvieną dieną, atsigręždami į Gelbėtoją ir su dėkingumu priimdami Jo dovaną. Jei priimsime kasdienės atgailos džiaugsmą, atrasime, kad Kalėdų palaimomis ir Jo dovanos stebuklu galime džiaugtis nuolat.

Brangūs broliai ir seserys, liudiju, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, noriai, meilingai ir džiaugsmingai atidavė savo gyvybę kaip brangią dovaną, kad jūs ir aš galėtume būti išgydyti, išgelbėti ir išaukštinti. Meldžiu, kad kiekvienas visiškai atsigręžtume į Jėzų Kristų ir priimtume Jo dovaną – per šias Kalėdas ir kiekvieną gyvenimo dieną. Jėzaus Kristaus vardu, amen.