Nesibaigianti šviesa

Esu labai dėkinga galėdama būti su jumis šiuo šventu Kalėdų metu ir prisiminti Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, visos žmonijos Gelbėtojo, gimimą bei džiūgauti dėl to!

Kūčios yra mano mėgstamiausias metų vakaras. Saulei leidžiantis imu ramiai mąstyti apie pasaulio Gelbėtojo gimimą. Pamenu, per kiekvienas Kūčias susirinkdavome kaip šeima, atsiversdavome Naująjį Testamentą ir Luko 2 skyriuje skaitydavome pažįstamus žodžius:

„Ir Juozapas […] ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto […] į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi […]. Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.“

Pagalvokime apie jaunąją žmoną Mariją ir jos rūpestingą vyrą Juozapą, keliaujančius dulkėtu keliu į Betliejų, nežinančius, nei kur apsistos, nei kada gims jos Sūnus.

Dabar prie šios minties pridėkime įvykius, vykstančius kitoje pasaulio pusėje. Ten, Amerikos žemyne, Zarahemlos žemėje, grupelė tikinčiųjų sielvartavo ir „nepajudinamai laukė“ Gelbėtojo gimimo ženklo, apie kurį pranašavo Samuelis Lamanitas, kad tai bus diena, naktis ir diena be tamsos, nes jei ženklas nepasirodys, visi tikintieji bus atiduoti mirčiai.

Jų pranašas Nefis „parpuolė ant žemės, ir karštai šaukėsi savo Dievo dėl savo žmonių. […] Ir buvo taip, kad […] Viešpaties balsas atėjo jam, sakantis: Pakelk savo galvą ir neliūdėk; nes štai laikas jau atėjo, ir šitą naktį bus duotas ženklas, ir rytoj aš ateisiu į pasaulį.“

Kaskart perskaičiusi šias eilutes stabteliu ir stebiuosi.

Mane stebina, kad Jėzus Kristus, kuris Tėvo vadovaujamas sukūrė žemę, kuris per visą žmonijos istoriją kalbėjo su pranašais ir dorais Dievo sūnumis bei dukterimis ir juos įkvėpė, netrukus nusileis ir ateis į žemę kaip naujagimis.

Mane taip pat žavi tai, kad Jis, visos žmonijos Gelbėtojas, gimė Betliejuje tuo metu, kai buvo duotas ženklas, Zarahemloje išgelbėjęs tikinčiuosius nefitus. Raštuose rašoma: „Nes štai, saulei nusileidus nebuvo tamsos.“

Ar galite įsivaizduoti, ką tai reiškė tikintiesiems, tiems, kurie troško, gyveno ir meldėsi, kad ši pranašystė išsipildytų? Be abejo, jie džiūgavo! Koks galingas liudijimas, kad Jėzus Kristus atėjo į žemę išgelbėti visų, kurie tiki Jo vardą. Saulė nusileido, bet dangus buvo pilnas šviesos.

Pranašas Abinadis liudijo: „Jis yra pasaulio šviesa ir gyvybė; taip, šviesa, kuri yra begalinė, kuri niekada negali būti užtemdyta.“ Jėzus Kristus pareiškė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą.“

Gyvenime bus laikas, kai mūsų viltims ir svajonėms saulė nešvies. Saulė gali nusileisti, kai patirsime netektį arba fizinius ir emocinius sunkumus. Bet dėl to, kad Jėzus Kristus atėjo į žemę ir trečią dieną prisikėlė, triumfuodamas prieš nuodėmę ir mirtį, tai nusileidus saulei nebebus nuolatinės tamsos. Galime ieškoti Jo gyvybę teikiančios šviesos ir ją rasti.

Nakties dangus virš nuolankių piemenų prisipildė šviesos, kai „jiems pasirodė angelas“, skelbdamas gerąją naujieną: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus.“ Kartais galime sekti Gelbėtojo šviesa ir greitai Jį rasti, kaip tie piemenys, nuskubėdami paskui dangiškus nurodymus, patys sužinodami apie Jo dieviškumą. Tada ir mes galime eiti savo keliu „garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką girdėj[ome] ir mat[ėme]“.

O kartais galime jaustis panašiai kaip išminčiai ir mūsų kelionė Jo ieškant gali užtrukti savaites, mėnesius ar net metus. Bet jei seksime Jo kelrodės žvaigždės šviesa, kad ir kaip silpnai ji mirgėtų, su kiekvienu žingsniu artėsime prie Jo. Ir tada, kaip ir tie išminčiai, galėsime be galo džiūgaudami pulti ant žemės, kad pagarbintume, kai atnašausime savo dėkingumo ir meilės dovanas.

Pereikime drauge prie 2010-ųjų Kūčių. Pasakosiu jums, kaip Dievo šviesa ir meilė išsklaidė tamsą man ir mano šeimai dvi iš tų šventų naktų.

Buvau ligoninėje, esančioje už daugiau nei 3000 kilometrų nuo namų, ir prižiūrėjau savo vyrą Briusą, kuris po sėkmingos operacijos kovojo dėl gyvybės. Jo sveikata silpo, o juo besirūpinančių gydytojų komanda negalėjo suprasti, kodėl. Su šeima kitoje šalies pusėje susivienijome maldoje ir pasninke. Po to nuėjau į butą truputį pamiegoti. Vidury nakties slaugytoja, ėjusi pro Briuso palatos duris, išgirdo jį vieną kartą sukosint. Jai kilo mintis užsakyti tyrimą dėl neįprastos kvėpavimo takų ligos. Tyrimas patvirtino jos mintis, ir per kelias valandas nuo gydymo pradžios jo sveikata pradėjo gerėti. Žinojome, kad Kristaus šviesa nusileido ant tos slaugytojos, parodydama jai kelią, kuris sugrąžino Briuso sveikatą. Mūsų patiriamą tamsą pakeitė šviesa ir viltis.

Po šešerių metų, per 2016-ųjų Kūčias, Briusas vėl buvo ligoninėje, kur jo atsigavimą po dviejų sunkių ligų nutraukė dar vienas staigus sveikatos pablogėjimas. Per 48 valandas gydytojams pavyko diagnozuoti priežastį. Jie mums papasakojo planą, kuris galėtų padėti jam įveikti jo trečią ligą. Jiems baigus, Briusas mandagiai paprašė jų išeiti iš palatos, kad galėtume pasikalbėti. Jis man pasakė, kad Dvasia jam aiškiai pakuždėjo, jog gydytojai nieko negali padaryti, kas išgelbėtų jam gyvybę. Kupinas Dvasios jis kalbėjo ramiai. Po dviejų dienų jis ramiai numirė namuose šeimos apsuptyje.

Nors kiekvieno iš šių Kūčių vakarų rezultatai skirtingi, jie abu mums yra šventi. Ar liejosi ašaros, buvo jaučiamas gilus liūdesys, netektis ir vienatvė? Taip. Ar jautėme Dievo meilės šviesą? Taip. Kai atrodė, kad mūsų gyvenime leidžiasi saulė, Jis suteikė mums šviesos ir supratimo.

Jei išlaikysime dėmesį sutelktą į pasaulio Gelbėtoją, Jis nušvies mūsų kelią į viltį ir gijimą. Kaip patyrė tikintieji Zarahemloje, dėl Gelbėtojo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį, atėjus mūsų naktims, nebebus amžinos tamsos.

Man labai patinka gili šių giesmės „Betliejau mažas“ žodžių prasmė: „Virš tavo miegančių namų […] sušvito skaisti dangaus šviesa – vilties ir meilės amžinos ji buvo kupina.“.

Broliai ir seserys, Viešpats yra mūsų nesibaigianti šviesa! Liudiju, kad nušviesdamas mūsų kelią namo Jėzus Kristus atėjo į žemę atnešti džiaugsmo ir vilties. Myliu Jį. Garbinu Jį. „Dėkojame Dievui už neprilygstamą Jo dieviško Sūnaus dovaną.“ Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.