Kalėdų šventimas

Brangūs broliai ir seserys, mes buvome gausiai palaiminti nuostabių kalbų, pasakytų sesers Runjos, vyresniojo Palmerio ir vyresniojo Kuko. Man didelė garbė, kad galiu mokyti kai kurių dalykų, kuriuos jie jau paaiškino.

Kalėdos – nuostabus metų laikotarpis. Kai minime Gelbėtojo gimimą, mūsų širdys yra atgręžtos į tai, kas svarbiausia mūsų gyvenime. Kalėdos mums padeda geriau suvokti dėl mūsų paaukotas aukas ir būti dėkingesniems už jas.

I.

Kalėdos mums primena, kad turime vieni apie kitus galvoti. Mes labiau vertiname savo šeimas. Atnaujiname ryšius su senais draugais. Įveikiame barjerus, kurie skiria mus kitu metų laiku. Nepažįstami žmonės nesigėdydami sveikina vieni kitus. Gerumas ir dėmesys sugrįžta. Kalėdų dvasia atskleidžia geriausius mūsų bruožus.

Kalėdų šilumos ir šviesos šaltinis yra Kristaus šviesa. Šių laikų Raštuose skaitome, kad Gelbėtojas yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį“. Visi, kurie švenčia Kristaus gimimą – visi, kurie turi tai, ką vadiname „Kalėdų dvasia“, – turi dalelę tos šviesos.

Šį Kalėdų metą daugiau kaip milijardas žmonių švęs Jėzaus Kristaus gimimą. Visas pasaulis turėtų tai daryti. Net apibūdinant pasaulietiškai, Jėzus iš Nazareto yra svarbiausias kada nors gyvenęs asmuo. Jis buvo pagrindinis pranašų žodžių ir poetų kūrybos objektas daugiau kaip 6 000 metų. Jis yra didingiausios pasaulio muzikos ir meno tema. Jis yra didingiausias iš visų mokytojų, kada nors gyvenusių žemėje. Svarbiausia tai, kad Jis yra Viengimis Dievo Amžinojo Tėvo Sūnus. Jis yra Dievas, prieš kurį kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins, kad Jis yra mūsų Kūrėjas ir Išpirkėjas, šio pasaulio Gelbėtojas ir Dievas.

Kalėdų žinia – tai „ramybė ir palankumas žmonėms“. Tai pagrindinė poetų ir kompozitorių, padovanojusių mums šlovingą Kalėdų muziką, tema. Mėgstame giesmes, kurios atkartoja šią temą.

Kartą senovėj Judėjos krašte,

piemenys giesmę išgirdo šią:

Dievui garbė, Dievui garbė,

Dievui garbė aukštybėse;

žemėje taika visiems

Dievo mylimiems žmonėms.

Šie žodžiai, nesuskaičiuojamą daugybę kartų giedami mūsų šventiniuose renginiuose, primena, kad Kalėdų šventėje ir dainose nėra nieko naujo. Ta žinia yra sena ir pažįstama. Ji buvo paskelbta Adomui. Ji buvo paskelbta Izraelio vaikams. Ji buvo paskelbta tėvo Lehio palikuoniams. Pranašai nuolat skelbė pagrindines tiesas apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Jie nuolat skelbė Jo įsakymą, kad turime Jį mylėti ir Jam tarnauti bei mylėti vieni kitus ir vieni kitiems tarnauti. Be to, Jis pridūrė: „Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.“ Šie per amžius kartojami pareiškimai yra svarbiausia žinia visoje amžinybėje. Jie skirti mums, mūsų labui.

Svarbiausi dalykai gyvenime yra besikartojantys dalykai. Niekada nepavargstame klausytis švento mūsų Gelbėtojo vardo. Niekada nepavargstame nuo mylimų žmonių bendrystės. Niekada nepavargstame girdėti „aš tave myliu“.

Taip jau yra, kad besikartojanti Kalėdų žinia – tai žinia, kurią savo gyvenime turime ne peržiūrėti, bet atnaujinti.

II.

Nuo pat vaikystės kiekvienas iš mūsų žinome, kad Kalėdos yra dovanų šeimos nariams ir draugams metas. Tai ypatingo gerumo tiems, kuriuos mylime, metas. Tačiau dovanojimo per Kalėdas dvasia turėtų neapsiriboti vien šeima ir draugais. Šiais laikais daugelis mūsų jaunuolių išgyvena įsimintinas akimirkas, kai drauge su kvorumais, klasėmis ir kitomis Bažnyčios grupėmis nešini dovanomis lankosi pas tuos, kuriuos reikia prisiminti per Kalėdas: esančius ligoninėse ir slaugos namuose, negalinčius išeiti iš namų bei su kitais sunkumais susiduriančius žmones. Nesuskaičiuojamą daugybę Kūčių vakarų geri vyrai ir moterys, sužinoję apie sunkią vargšų sielvartaujančių tėvų padėtį, atnešė žaislų, maisto produktų ir saldumynų, kad plačiai atmerktomis akimis Kalėdų ryto laukiantys vaikai pajustų jiems parodyto dėmesio džiaugsmą. Tūkstančiai puikių vyrų ir moterų vieningai prisideda prie kalėdinių labdaros akcijų, kad padėtų alkstantiems, aprengtų nuskurdusius, apgyvendintų benamius, aplankytų ligonius ir užmirštuosius ir pradžiugintų vaikus. Telaimina Dievas šias padedančias rankas! Visi turėtume juos remti. Meiliai ir nesavanaudiškai tarnaujantys yra tikrieji Ramybės Kunigaikščio tarnai.

III.

Ką reiškia „žemėje ramybė ir palankumas žmonėms“? „Mylėk […] savo artimą kaip save patį“, – pirmiausia mokė Gelbėtojas. Jis netgi mokė, kad mes turėtume „mylė[ti] savo priešus, laimin[ti] [mus] keikiančius, dary[ti] gera tiems, kurie nekenčia [mūsų], ir mels[tis] už savo skriaudėjus“.

Mums siekiant šiuose mokymuose nurodyto tikslo, Kalėdos turėtų būti atleidimo metas, laikas išsigydyti senas žaizdas ir pagerinti pašlijusius santykius.

Cituoju: „Todėl sakau jums, kad turite atleisti vienas kitam; nes tas, kuris neatleidžia savo broliui jo prasižengimų, stovi pasmerktas priešais Viešpatį; nes jame pasilieka didesnė nuodėmė.

Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms.“

Tad Kalėdos pažadina mūsų norą pranokti savo įprastus meilės ir draugystės ryšius. „Ramybė ir palankumas žmonėms“ – tai ne tik žinia tiems, kuriems jau jaučiame meilę ir prieraišumą, pavyzdžiui, mūsų Bažnyčios ar tautos bendrapiliečiams, gimtojo miesto ar rajono gyventojams ar tos pačios kultūros žmonėms. Dangaus pulkai skelbė palankumą visiems žmonėms: atsitiktiniams draugams, nepažįstamiems žmonėms, netgi priešams. Kalėdos yra laikas prisiminti, jog visi esame vaikai Dangiškojo Tėvo, kuris atidavė savo Viengimį Sūnų, kad visi būtų išpirkti iš mirties. Taip pat mūsų Tėvas danguje išgelbėjimo ir išaukštinimo palaimas visai žmonijai pasiūlė tomis pačiomis sąlygomis: tikėjimo į Viešpatį Jėzų Kristų, atgailos, krikšto ir paklusnumo evangelijos įstatymams bei apeigoms.

IV.

Kalėdų dvasia skatina mus išnaudoti šį metą, kad įveiktume kliūtis ir skatintume supratimą bei meilę tarp visų rasių, tikėjimo išpažinimų ir tautybių žmonių. Ar pastarųjų dienų šventieji sudaro daugumą, kaip čia Jutoje, ar mažumą, kaip visur kitur, turėtume padėti visiems Dievo sūnums ir dukterims. Turėtume nuoširdžiai ištiesti draugystės ranką visiems asmenims, tiek mūsų, tiek ir ne mūsų tikėjimo. Turėtume laikytis įsakymo, kurį Dievas pranašui Mozei nurodė duoti Izraelio vaikams:

„Neišnaudokite jūsų krašte gyvenančių ateivių. Tegyvena jie tarp jūsų kaip vietiniai; mylėkite juos kaip patys save.“

Turėtume mokyti savo vaikus būti malonius ir dėmesingus visiems. Nuliūstu, kai išgirstu, kad mūsų bendruomenėje tėvai, kurie nėra pastarųjų dienų šventieji, sielvartauja, nes mano, kad jų dukros ir sūnūs buvo atstumti pastarųjų dienų šventųjų vaikų ar jaunuolių. Tikiuosi, kad tokie atvejai yra reti ir jų vis mažėja. Turime būti draugiškiausi ir dėmesingiausi iš visų žmonių.

Žinoma, turėtume vengti tokių draugijų, kurios kenkia mūsų elgesiui ar menkina mūsų tikėjimą ir garbinimą. Toks išskirtinumas neatleidžia mūsų nuo dėmesio skyrimo kitiems. Jis taip pat neturėtų mūsų atskirti nuo daugybės ryšių, kurie leidžia bendradarbiauti plačiame visus žmones apimančiame bendrų interesų lauke.

Dvasia, su kuria turėtume priimti ramybės ir palankumo žmonėms žinią, tai atsidavimo tarnavimui kitiems dvasia. Kaip per Kalėdas švenčiame gimimą To, kuris atidavė savo gyvybę už mus visus, taip ir kiekvienas iš mūsų Kalėdas turėtume išnaudoti kaip metą tobulinti dovanojimo savo artimui būdus.

Kai tai darysime, kai kalėdinė dovanojimo dvasia persmelks mūsų mintis ir veiksmus, kiekvienas įnešime savo indėlį siekiant amžinojo tikslo – ramybės žemėje ir palankumo žmonėms. Atėjo metas mums taip ir daryti, nes kasdien viena diena esame arčiau Viešpaties atėjimo. Kaip praeito spalio konferencijoje mus mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, cituoju: „geriausia dar ateis, nes Viešpats spartina savo darbą. Geriausia dar ateis, kai mes savo širdis ir savo gyvenimą visiškai atgręšime į Jėzų Kristų.“ Citatos pabaiga.

Dabar pacituosiu iš „Ištraukos iš „Gyvasis Kristus. Apaštalų liudijimas“. Ten sakoma, cituoju:

„Minėdami dutūkstantąsias Jėzaus Kristaus gimimo metines, liudijame apie neprilygstamo Jo gyvenimo realumą ir nesibaigiančią didžiosios apmokančios Jo aukos galią. Niekas kitas taip giliai nepaveikė visų žemės žmonių – tiek gyvenusių, tiek dar gyvensiančių.“

Tęsiu citatą: „Iškilmingai liudijame, kad Jo gyvenimas, reikšmingiausias visoje žmonių istorijoje, neprasidėjo Betliejuje ir nesibaigė Kalvarijoje. Jis buvo Tėvo Pirmagimis, Viengimis Sūnus kūne, pasaulio Išpirkėjas. […]

Iškilmingai skelbiame, kad žemėje buvo atkurta Jo kunigystė ir Jo Bažnyčia – pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato, turinti kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų.“

Tęsiu citatą: „Liudijame, kad vieną dieną Jis sugrįš į žemę. „Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys“.“ Citatos pabaiga. Jis valdys kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, prieš Jį kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis garbins Jį. […]

Mes, kaip deramai įšventinti Jo apaštalai, liudijame, kad Jėzus yra gyvasis Kristus, nemirtingas Dievo Sūnus. Jis yra didysis karalius Emanuelis, kuris šiandien stovi savo Tėvo dešinėje.“ Vėl cituoju: „Jis yra pasaulio šviesa, gyvybė ir viltis. Jo kelias – tai kelias, vedantis į laimę šiame gyvenime ir į amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje. Dėkojame Dievui už neprilygstamą Jo dieviško Sūnaus dovaną.“

Jėzaus Kristaus vardu, amen.