Kūdikėlis Kristus gimė jums

Kaip mums pasisekė klausytis tokios nuostabios muzikos? Labai dėkoju šiam chorui, orkestrui ir dirigentams. Nematau jūsų už šių medžių, bet žinau, kad esate ten.

Viena mėgstamiausių mano kalėdinių giesmių yra „Kūdikėli šventas, kūdikėli nuolankus“.

Bandos miega, piemenėliai

Budi iki pat aušros.

Jie pamatė ir išgirdo

Žinią Evangelijos.

Tad pradžiukit, neliūdėkit,

Rytą balsas nuaidėjo:

Kūdikėlis gimė jums.

Kūdikėlis gimė jums!

Kai buvau maža, tėvai mane vadino „avyte Teme“, todėl, kai Raštuose kalbama apie ganytoją, jo avis ir avinėlius, visada jaučiau, kad tai kalbama man.

Ypač artima man būdavo Kalėdų istorija ir angelai, kurie naktį pasirodo piemenims, prižiūrintiems savo bandas ir avinėlius. Vaizduotėje matydavau save ten ir įsivaizduodavau, ką būčiau jautusi artindamasi prie to ėdžiose gulinčio kūdikėlio. Man vis dar labai patinka šie vaizdai, kai kasmet apmąstau Jo gimimą.

Kitas mėgstamas vaizdas yra iš vyresniojo Džono R. Laseterio papasakotos istorijos.

Prieš daugelį metų vyresnysis Laseteris drauge su oficialia valdžios delegacija apsilankė vienoje Afrikos šalyje.

Vieną dieną, jiems keliaujant per dykumą juodų limuzinų karavanu, įvyko toks nutikimas. Automobiliui, kuriuo jis keliavo, užvažiavus ant kalvos jis pastebėjo, kad priekinė kolonos mašina nuvažiavo nuo kelio. Jis pasakojo: „Sceną, kurią išvydome, prisimenu daugelį metų.“

Senas piemuo ilgais laisvais Gelbėtojo laikų drabužiais stovėjo šalia limuzino ir kalbėjosi su vairuotoju. Šalia buvo nedidelė, kokių 15 avių, banda.

Pirmasis automobilis partrenkė ir sužalojo vieną iš avių, paaiškino vyresniojo Laseterio vairuotojas. O kadangi tai buvo karaliaus transporto priemonė, piemuo turėjo teisę į 100 kartų didesnės vertės, nei kainuoja užaugęs avinėlis, kompensaciją. Bet pagal tą patį įstatymą tas avinėlis turėjo būti papjautas, o mėsa padalyta žmonėms.

Tada vairuotojas pasakė: „Tik pažiūrėkit, senasis piemuo neims pinigų, jie niekada jų neima.“ Paklaustas, kodėl, jis pridūrė: „Tai dėl meilės, kurią jis jaučia kiekvienai iš savo avių.“

Jie žiūrėjo, kaip senasis piemuo pasilenkė, pakėlė ant rankų sužalotą avinėlį ir įsidėjo į savo drabužių klostes. Jis glostė avinėlį, vis kartodamas tą patį žodį, o vyresniajam Laseteriui užklausus, ką tas žodis reiškia, jam buvo atsakyta: „Ak, jis kartoja avinėlio vardą. Visos jo avys turi vardus, nes jis – jų ganytojas, o geri ganytojai žino kiekvienos savo avies vardą.“

Izaijo knygoje mums pažadama: „Jis […] surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės.“

Jei ką nors ir turėtume prisiminti ar pajusti šiuo Kalėdų laikotarpiu, tai tik tai, kad mes esame Jo. Atsimenate, kai Kristus Petrui pasakė: „Ganyk mano avinėlius, […] ganyk mano avis“?

„Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats-Kristus.“

„Nes mums gimė vaikelis, mums duotas sūnus.“

Jis gimė, kad pakylėtų kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Ir jeigu Jis yra kieno nors, tai tikrai jūsų. Kūdikėlis Kristus gimė jums.

Bet Izaijas taip pat perspėja: „Mes visi buvome paklydę kaip avys.“ Galbūt kiekvienas iš mūsų esame buvę ten, kur jautėmės kaip nuklydęs avinėlis ar net pražuvusi avis. Šį vakarą pareiškiu, kad visi esame sužeisti avinėliai, kuriems reikia Gerojo Ganytojo, kuris mus priglaustų savo meilės rankomis. Nes būti mirtingiems reiškia, kad mumyse kažkas yra sulūžę, ką reikia taisyti.

Ir nežinau, ar kada nors per savaitę stipriau jaučiu, kad man reikia Išpirkėjo, nei sekmadienį per sakramentą. Per šį „dvasinio atsinaujinimo metą“ ateinu su sudužusia širdimi ir apmąstau sakramento žodžius bei simbolius. Tačiau kartais būna tamsių akimirkų, kai, galvodama apie praėjusią savaitę, pripažįstu, kad tai tos pačios nuodėmės, tos pačios silpnybės, apie kurias jau galvojau praėjusį sekmadienį. Ir jaučiuosi iš tikrųjų atgailaujanti, sugniuždyta.

Ar jums pažįstamos tokios akimirkos?

Šiandien kviečiu jus išmėginti kai ką naujo. Tomis visos savaitės švenčiausiomis minutėmis, jei jaučiatės sugniuždyti, įsivaizduokite Jį, kviečiantį jus vardu, ir eikite pas Jį. Mintyse pamatykite savo Gelbėtoją šviesiu veidu ir išskėstomis rankomis, sakantį: „Žinojau, kad taip jausiesi! Štai kodėl atėjau į žemę ir visa tai kentėjau.“ Jo pagalba, Jo malonė yra jums prieinama dabar, o ne kelio pabaigoje, kai pajusite, kad viskas puikiai pavyko. Nes kas gi taip jaučiasi? Niekas iš mano pažįstamų.

Atminkite, kad į bažnyčią, prie Viešpaties vakarienės sakramento einame ne tik tam, kad būtume išgydyti, bet ir tam, kad pasijustume švarūs.

Prieš daugelį metų, kai tarnavau pradinukų organizacijoje, papasakojau istoriją apie vieną neseniai pakrikštytą žmogų. Pabrėžiau, kad šis draugas tuo metu galbūt yra vienas tyriausių ir švariausių Bažnyčios narių. Tada pirmoje eilėje pakilo ranka ir vyresnis berniukas pareiškė: „Aš galiu būti toks pat švarus kaip ir jis, nes esu pakrikštytas ir priimu sakramentą.“ Pasijutusi nepatogiai atsakiau: „Taip, būtent tai ir turėjau omenyje, ką jis pasakė.“

Draugai, ar tikrai prisimename ir priimame šią stulbinančią doktriną? Jei stengiamės laikytis sandorų su Dievu – nuolatos grįžtame, duodame ataskaitą ir atgailaujame – galime būti apvalyti kiekvieną dieną. Ir per sakramento apeigas galime jaustis tokie pat švarūs, kaip ir tą dieną, kai buvome pakrikštyti.

Būtent taip šabas man tapo atilsio diena. Ne tik fiziniu poilsiu, bet ir atilsiu nuo kaltės ir baimės, nuo netinkamumo jausmų ir silpnumo. Bent jau vieną dieną!

Vienas iš jausmingiausių pasakojimų visuose Raštuose leidžia mums žvilgtelėti į tokį atilsį. Kaip aprašyta Mormono Knygoje, lankydamas savo „kitas avis“ Amerikos žemyne ir pajutęs jų poreikį jiems to net nepaprašius, prisikėlęs Gelbėtojas kviečia visus fiziškai palūžusius – šlubuosius, akluosius, kurčiuosius ar „kaip nors varginamus“ – ateiti į priekį.

Įsivaizduoju tuos besirikiuojančius žmones, kurių fizinio išgydymo poreikis buvo akivaizdus. Bet taip pat mintyse matau toje eilėje žmones, panašius į save ir kitus, kuriuos myliu, varginamus to, ko žmogaus akis galbūt nemato. Jis pakvietė ateiti kaip nors varginamus ir „išgydė kiekvieną jų“.

Atkreipkite dėmesį, kad šiuo atveju nesakoma, jog jie visi pasveiko. Man patinka ši mintis, kad yra skirtumas tarp išgydymo ir pasveikimo. Pasveikimas paprastai sugrąžina mus į ankstesnę geros savijautos būseną, kurios mes ir trokštame, tiesa? Tačiau išgydymas kitoks. Išgydymas užtraukia tą seną žaizdą ir pakeičia mus iš kitos pusės.

Net pasaulio Gelbėtojas, prisikėlusi esybė, išsaugojo žaizdas rankose, kojose ir šone – kaip įrodymą, kad niekada mūsų nepamirš ir kad Jo žaizdomis mes esame išgydyti. Ir galbūt tą dieną, kai juos išgydė, Gelbėtojas taip pat juos ir sustiprino, kiekvieną meiliai apkabindamas.

Šį vakarą galbūt jaučiatės sugniuždyti ir nesate tikri, ar būsite Jo išgydyti. Bet ar tikrai? Kiekvieną sekmadienį per sakramentą Jis pakelia jus nuo dulkėto kelio, paguldo į savo drabužio klostę ir priglaudžia tvirtomis rankomis.

Tą šventą Kalėdų naktį angelas paskelbė gerą žinią, didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną. „Tas, kuris buvo didžiausias, tapo mažiausiu – dangiškasis Ganytojas tapo Avinėliu.“ „Karalių karalius guli paprastose ėdžiose. Visiems mūsų išmėginimams gimęs, kad taptų mūsų draugu.“ Tikiu, kad angelas iš tiesų sakė: „Ką tik gimė jūsų draugas, pats geriausias draugas. Ir jei žinotumėt, kaip rūpestingai Jis jus prižiūrėjo ir kaip dažnai jūs į Jį žvelgėte, kai anksčiau gyvenote su Juo, jei suprastumėt, ką Jis ketina dėl jūsų paaukoti ir kiek daug visada bus po to pasirengęs padaryti, kad padėtų jums grįžti namo, jūs skubėtumėt prie tų ėdžių Jo pasitikti.“

Liudiju, kad Kūdikis ėdžiose, kurį garbiname ir kurį galbūt net drįstame įsivaizduoti laikantys rankose, atėjo būtent to padaryti dėl mūsų.

Taip, kūdikėlis Kristus gimė jums!

Jėzaus Kristaus vardu, amen.