Pasiruošimas susitikti su Gelbėtoju

Įžengus į šį kalėdinį laikotarpį, mano mintys krypsta į tuos, kurie galbūt yra toli nuo namų, tarp jų ir į gausybę šiuo metu tarnaujančių misionierių.

Savo pirmas Kalėdas toli nuo namų sutikau būdamas misionieriumi Anglijoje, 1960 m. gruodį. Tarnavau Svindone.

Misionieriškam darbui Svindoną buvome atidarę vos prieš 90 dienų. Sekmadieniniams susirinkimams nuomojomės kambarį. Buvome palaiminti keliais atsivertusiaisiais – skyriaus užuomazga.

Kūčių vakarą mudu su porininku Noeliu Luku nusprendėme rajone, kuriame tarnavome, pasveikinti žmones jų namuose, perduoti trumpą kalėdinę žinią ir palaiminti. Tai buvo nuostabus vakaras: debesų pilname danguje ryškiai švietė mėnulis ir kėlė palaimingą nuotaiką. Staiga suvokėme, kad aplink visi per televizorius žiūri programą su mylimu komiku ir dainininku Hariu Sekomu. Jis dainavo nuostabiai gražią dainą „Palaimink šiuos namus“. Jausmingai liejosi tokie šventi žodžiai, cituoju:

Palaimink čia gyvenančius žmones.

Padėk jiems išlikti švariems ir laisviems nuo nuodėmių.

Palaimink mus visus, kad galėtume būti verti

O, Viešpatie, gyventi su Tavimi.

Jo dainavimas išspaudė ašaras mūsų akyse. Ši beveik iš kiekvienų namų skambėjusi daina kilo aukštyn ir nuo debesų aidu grįždavo atgal. Mane su vyresniuoju Luku apėmė nepaprastas jausmas, kad esame tikri mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pasiuntiniai, bandantys tarnauti Dangiškojo Tėvo vaikams ir juos laiminti.

Būdamas misionieriumi supratau, kad, gyvendami šioje žemėje, visi esame toli nuo namų – nuo dangiškų namų. Tų namų jaukumą galime pajusti tarnaudami mūsų Gelbėtojui.

Pastaraisiais metais Bažnyčia skatina mus, ypač šiuo kalėdiniu laikotarpiu, pabrėžti šviesą, kurią visam pasauliui teikia Gelbėtojas. Bažnyčia turi puikią Apšviesk pasaulį iniciatyvą, padedančią visų mintis nukreipti į Gelbėtoją. Ją lydi pastangos aukoti stokojantiems ir tarnauti kaip Kristus.

Praeitais metais iniciatyvą Apšviesk pasaulį Bažnyčia pradėjo panaudodama didžiulius skaitmeninius ekranus, supančius Taimso aikštę Niujorko mieste.

Mudu su Mere buvome ten, kai jaudinantis Gelbėtojo gimimo atvaizdavimas buvo rodomas tuose milžiniškuose skaitmeniniuose reklaminiuose ekranuose. Tai buvo gili dvasinė patirtis. Šiais metais tas Taimso aikštės reginys buvo pakartotas daugelyje miestų visame pasaulyje.

Viešėdamas Niujorke per tą Apšviesk pasaulį renginį, atkreipiau dėmesį, kad prekybos centrų vitrinos gausiai išpuoštos įvairiomis dekoracijomis.

Prisimenu sekmadieninį New York Times numerį, kuriame per visą puslapį buvo išspausdintas straipsnis „Šventinės vitrinos grįžo. Pirkėjai taip pat.“ Straipsnyje pasakojama apie tradiciją Niujorko Penktojoje aveniu esančių prekybos centrų vitrinas išpuošti prabangiomis dekoracijomis. Kiek man pavyko išsiaiškinti iš šio straipsnio ir paskutinės viešnagės, nė vienoje iš tų vitrinų nebuvo vaizduojamos kalėdinės scenos ar kūdikėlis Kristus.

Skaitydamas straipsnį prisiminiau, kaip mano jaunystėje Solt Leik Sičio prekybos centrų kalėdinėse vitrinose būdavo vaizduojamas kūdikėlis Kristus. Taip pat prisiminiau to meto pasakojimą apie vieną JAV centrinėje dalyje esantį prekybos centrą, kuris norėjo pabrėžti Kalėdų temą, kad sukurtų kalėdinę atmosferą ir pritrauktų pirkėjų. Jie pakabino didelį plakatą su užrašu: „Jei Kristus ateitų šį vakarą, pas ką Jis ateitų?“ Po šiuo užrašu prekybos centro vitrinoje buvo kelios dekoracijos. Jei teisingai prisimenu, dekoracijos buvo tokios:

• Viena vaizdavo senyvą moterį lovoje, kuriai padėjo slaugytoja. Moteris atrodė labai ligota.

• Antroje buvo jauna mama su naujagimiu. Jos veidas spinduliavo džiaugsmu.

• Trečia vaizdavo šeimą su verkiančiais vaikais. Buvo aišku, kad jie neturi pakankamai maisto, o kalėdinių dovanėlių bus nedaug, jei iš viso bus.

• Ketvirta dekoracija vaizdavo akivaizdžiai turtingą šeimą, išpakuojančią daugybę dovanų.

• Penktoje buvo graži, bet kukliai gyvenanti šeima su daugeliu drauge džiaugsmingai giedančių vaikų.

Man apmąstant tas penkias dekoracijas ir plakatą „Jei Kristus ateitų šį vakarą, pas ką Jis ateitų?“, kilo dvi mintys.

Pirma, žinome, jog nežinome nei dienos, nei valandos, kada Gelbėtojas ateis antrą kartą.

Antra, kai Jėzus Kristus ateis, kaip paskiausioje visuotinėje konferencijoje mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, „[Jis] grįš į žemę kaip Tūkstantmečio Mesijas“. Kad būtume tam pasiruošę, prezidentas Nelsonas mus ragina „iš naujo paskirti savo gyvenimą Jėzui Kristui“. Todėl būtų buvę teisingiau, jei tas užrašas būtų toks: „Jei Kristus ateitų šį vakarą, kas būtų pasiruošęs Jį pasitikti?“

Peržvelgęs vitrinos dekoracijas, suvokiau, kad jose pasakojama tik apie fizinę ir finansinę žmonių padėtį, bet nieko apie jų dvasinę būklę. Vitrinų dekoracijose buvo vaizduojami seni ir ligoti, taip pat sveiki ir neseniai gimę žmonės. Taip pat buvo turtingų ir vargšų. Tačiau amžius, sveikata ir finansinė padėtis nepasako mums to, kas iš tiesų svarbu, t. y. jų dvasinės būklės.

Doktrinoje ir Sandorose skaitome apie reikalavimus krikštui Kristaus Bažnyčioje. Kriterijai pirmiausia grindžiami nusižeminimu, ar ateiname „su sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis, [… ar] atgailavome, [… ar esame] apsisprendę tarnauti [Jėzui Kristui] iki galo“. Tikslas turi būti „tapti ištikimu Jėzaus Kristaus mokiniu“ ir toliau žengti sandoros keliu, kuris paruošia mus Jo Apmokėjimo palaimoms.

Kristus yra visa ko pavyzdys. Jis pareiškė: „Štai aš esu šviesa; aš daviau jums pavyzdį.“ Kai žvelgiame į savo dvasinę būklę, turėtume atkreipti dėmesį į Jo tobulą pavyzdį. Gelbėtojas parodė mums kelią, kaip rasti laimę, prasmę ir džiaugsmą šiame gyvenime ir amžinybėje. Laimė ir džiaugsmas apibūdina Kalėdų dvasią.

Jono 19:5 eilutėje skaitome, kad Pilotas pastatė Jėzų prieš tuos, kurie norėjo Jį nukryžiuoti. Jėzus buvo „su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“

Šiuo kalėdiniu laikotarpiu trumpai pažvelkime į šį Žmogų, kuris yra Kristus, ir į Jo parūpintas dovanas.

Pirmiausia apsvarstykime Jo stebuklingą gimimą.

Žinome, kad šis brangus kūdikis, kurio gimimą švenčiame šiuo kalėdiniu laikotarpiu, buvo viengimis Tėvo Sūnus. Jis iš savo Tėvo paveldėjo amžinojo gyvenimo galią – galią gyventi. O iš mirtingosios motinos Jis paveldėjo galią mirti. Savo šventai misijai Jis buvo išrinktas nuo pradžios.

Mato 1:23 skaitome: „Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia „Dievas su mumis“.

Antra, apmąstykime Jo tobulą ir be nuodėmės gyvenimą bei Jo pavyzdį. Nors kentėjo skausmus, suspaudimus ir įvairiausias pagundas, Jis sėkmingai atliko savo misiją. Jis yra mūsų pavyzdys ir parodė kelią, kuriuo turėtume eiti. Savo gyvenimą Jis paaukojo vargšams, stokojantiems, ligoniams bei kenčiantiems ir tam, kad sėkmingai įgyvendintų amžinąjį planą, kurį įgyvendinti buvo pajėgus tik Jis.

Trečia, apmąstykime Jo mirtį, prisikėlimą ir Apmokėjimą.

Vadove Skelbkite mano evangeliją apie Apmokėjimą parašyta nuostabiai ir paprastai: „Gelbėtojo Apmokėjimas apima Jo kančias Getsemanėje, Jo kančias ir mirtį ant kryžiaus ir Jo prisikėlimą. Jis kentėjo tokias neįsivaizduojamas kančias, kad kraujavo iš kiekvienos poros.“

Doktrinos ir Sandorų 76:41 eilutėje skaitome: „Kad jis atėjo į pasaulį, būtent Jėzus, kad būtų nukryžiuotas dėl pasaulio ir kad neštų pasaulio nuodėmes, ir kad pašventintų pasaulį, ir kad jį išvalytų nuo viso neteisumo.“

Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra didžiausias įvykis ir dovana žmonijos istorijoje. Visi esame nusidėję, ir tik per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą galime sulaukti gailestingumo ir gyventi su Dievu.

Ketvirta, ruoškimės antrajam Jo atėjimui.

Senajame Testamente Jobas mokė: „[Kristus] paskutinę dieną atsistos ant žemės“. O prezidentas Raselas M. Nelsonas nuostabiai mokė, kad Kristus savo Bažnyčios reikalams vadovaus tiek iš senosios Jeruzalės, tiek iš Naujosios Jeruzalės. Dabar yra laikas mums ruoštis šiam įvykiui. Raštuose sakoma: „Pasiruoškite didžiai Viešpaties dienai.“

Mano paskutinis patarimas – mylėkime Viešpatį ir Jam tarnaukime. Kai apmąstome savo dvasinę būklę ir ruošimąsi pasveikinti Gelbėtoją, pirmiausia turėtume „mylė[ti] Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Antra, turėtume „mylė[ti] savo artimą kaip save patį“.

Mūsų meilė Dievui ir artimui yra galutinis mūsų dvasinės būklės testas. Jei mylime Dievą, laikysimės Jo įsakymų. O jei mylime aplinkinius, tarnausime jiems ir iš esmės būsime Gelbėtojo rankos.

Doktrinoje ir Sandorose Gelbėtojas pavartoja tokius žodžius: „Taip, aš atversiu žmonių širdis, ir […] tavo ranka aš įkursiu bažnyčią.“

Pagrindinis būdas parodyti savo dėkingumą Gelbėtojui šiuo kalėdiniu laikotarpiu yra būti Jo tarnais – iš tikrųjų būti Jo rankomis čia, žemėje.

Šiuo gražiu metu, kai švenčiame mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimą, liudiju jums, kad Jis gyvas. Jis mūsų Pavyzdys, mūsų Užtarėjas pas Tėvą ir Jis atliko visa, ko reikia, kad galėtume grįžti Tėvo ir Sūnaus akivaizdon. Mums būtų išmintinga sekti Jėzumi Kristumi ir priimti Jo parūpintas dovanas.

Linkiu jums šlovingų į Jėzų Kristų sutelktų Kalėdų!

Jėzaus Kristaus vardu, amen.