Savarankiškumo ugdymo ištekliai
Savarankiškumo ugdymo iniciatyva


Savarankiškumo ugdymo iniciatyva

Savarankiškumo doktrina ir principai

Savarankiškumas apibrėžiamas kaip „gebėjimas, įsipareigojimas ir pastangos pasirūpinti dvasiniais ir laikinaisiais savo ir savo šeimos poreikiais. Tapę labiau savarankiški, nariai gali geriau tarnauti ir rūpintis kitais“ (Handbook 2, 6.1.1). Trys esminiai mokymai gali mums padėti suprasti, kaip gyventi savarankišką gyvenimą:

Pirmasis: savarankiškumas yra esminis įsakymas išgelbėjimo plane. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė: „Bažnyčiai ir jos nariams Viešpats įsakė būti savarankiškiems ir nepriklausomiems. (Žr. DS 78:13–14.) Atsakomybę už savo socialinę, emocinę, dvasinę, fizinę ar ekonominę gerovę kiekvienas žmogus pirmiausia prisiima pats, paskui jo šeima ir galiausiai Bažnyčia, jeigu jis yra ištikimas jos narys“ (Teachings of Presidents of the Church: Spencer W. Kimball [2006], 116).

Antrasis: Dievas gali ir tikrai parūpins būdą teisiems Savo vaikams tapti savarankiškiems. „Ir aš ketinu aprūpinti savo šventuosius, nes viskas yra mano“ (DS 104:15).

Trečiasis: visi dalykai, įskaitant laikinuosius reikalus, Dievui yra dvasiniai dalykai (žr. DS 29:34). Jei labiau įsipareigosime gyventi pagal Evangeliją, tai galėsime tapti savarankiškesni tiek laikinuosiuose dalykuose, tiek dvasiniuose. Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas mokė: „Du didieji įsakymai – mylėti Dievą ir savo artimą – yra laikino ir dvasiško pynė. […] Lyg abi monetos pusės, laikina yra neatsiejama nuo dvasiško“ (Dyteris F. Uchtdorfas, Aprūpinimas Viešpaties būdu, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Štai keli Evangelijos principai, galintys mums padėti ugdytis savarankiškumą: stiprinti tikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi, tapti paklusnesniems, atgailauti už savo klaidas, teisiai naudoti valios laisvę ir tarnauti kitiems. Daugiau informacijos rasite lankstinuke Mano savarankiškumo pamatas.

Prezidentas Tomas S. Monsonas

„Savarankiškumas yra mūsų darbo vaisius ir juo grindžiamos visos kitos aprūpinimo programos. […] „Darbuokimės dėl savo reikmių. Būkime savarankiški ir nepriklausomi. Nebūsime išgelbėti per jokį kitą principą.“

Thomas S. Monson (quoting Marion G. Romney), “Guiding Principles of Personal and Family Welfare,” Ensign, Sept. 1986, 3

Savarankiškumo ugdymo iniciatyvai vadovauja kunigijos vadovas

Sionės kuolai – tai saugios vietos visiems į juos įžengiantiems. Sionės paskirtis – būti „apsauga ir prieglobs[čiu] nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta […] ant visos žemės“ (DS 115:6). Kuolai – tai susirinkimo vietos, kur Bažnyčios nariai gali tarnauti ir stiprinti vieni kitus, tapti vieningi ir gauti kunigystės apeigas ir Evangelijos mokymus (Handbook 1, įvadas).

Kunigijos vadovams Viešpats pasakė: „[…] raktus aš jums daviau […] tarnystės darbui ir mano šventųjų tobulinimui“ (DS 124:143). Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas mokė: „[Savarankiškumo] ugdymas Viešpaties būdu apima daugybę subalansuotų gyvenimo aspektų, įskaitant išsilavinimą, sveikatą, darbą, šeimos finansus ir dvasinę stiprybę. […] Tai reiškia, kad dažniausiai patys turėsite išsiaiškinti, kaip tai padaryti. Kiekviena pasaulyje esanti šeima, kiekviena Bažnyčios bendruomenė ir kiekvienas kraštas yra skirtingas“ (Aprūpinimas Viešpaties būdu, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Savarankiškumo ugdymo iniciatyva – tai priemonė, kurią kuolų prezidentai ir vyskupai gali panaudoti vykdydami savo dieviškai paskirtą atsakomybę rūpintis vargšais ir stokojančiais.

Prezidentas Haroldas B. Ly

„Šių žmonių poreikiams tenkinti nereikia jokios naujos organizacijos. Viskas, ko reikia, – tai duoti darbo Dievo kunigijai.“

Harold B. Lee, “Admonitions for the Priesthood of God,” Ensign, Jan. 1973, 104

Kuolo savarankiškumo ugdymo komitetas

Kad suprastų savarankiškumo ugdymo savo kuole poreikius ir į juos reaguotų, kuolo prezidentūra gali suorganizuoti kuolo savarankiškumo ugdymo komitetą kaip kuolo tarybos dalį. Kuolo savarankiškumo ugdymo tarybai pirmininkauja kuolo prezidentūros narys. Taryba reguliariai renkasi apžvelgti ir planuoti savo kuolo savarankiškumo ugdymo poreikių. Vertinant tokius poreikius ir juos patenkinant, kuolų savarankiškumo ugdymo komitetai raginami dirbti kartu su vyskupų gerovės tarybomis.

Kuolo savarankiškumo ugdymo komitetą įprastai sudaro kuolo aukštosios tarybos narys, kuolo Paramos bendrijos prezidentūros narė, vyskupų gerovės komiteto pirmininkas ir kuolo savarankiškumo ugdymo specialistai. Į šį komitetą taip pat gali būti įtraukti kuolo Vaikinų ir Merginų organizacijų prezidentūrų nariai, kiti kuolo specialistai ir misionieriai.

Savarankiškumo ugdymo komiteto vaidmuo

Apžvelgdamas ir planuodamas kuole esančių asmenų ir šeimų poreikius, šis komitetas sprendžia, kaip:

  • vyskupus ir apylinkės tarybas mokyti savarankiškumo ugdymo doktrinos ir palaikyti juos jų pareigose;

  • sukurti paprastą planą vyskupams palaikyti ir pasirūpinti savarankiškumo ugdymo poreikiais kuole (šiame vadovo gide atsiverskite „Komitetuose spręstini klausimai“);

  • reguliariai rengti dvasines valandėles savarankiškumo ugdymo klausimais ir organizuoti savarankiškumo ugdymo grupes;

  • pagal poreikį reguliariai apmokyti kuratorius;

  • periodiškai lankytis savarankiškumo ugdymo grupių susitikimuose ir apie narių pažangą informuoti vyskupus bei apylinkės tarybas;

  • rinkti informaciją apie vietinius bendruomenės ir Bažnyčios išteklius ir apie juos informuoti. Tokie ištekliai gali būti žmonių, galinčių padėti, vardai, vyriausybinės programos, laisvos darbo vietos ir t. t. Vietinis savarankiškumo ugdymo tarnybos vadovas taip pat gali patarti, kaip kaupti ir paskirstyti bendruomenės išteklius.

savarankiškumo ugdymo komiteto vaidmuo
Prezidentas Džozefas F. Smitas

„Vienas pagrindinių pastarųjų dienų šventųjų mokymų visada buvo toks: religija, kuri neturi galios suteikti laikinojo išsigelbėjimo ir padaryti žmonių klestinčių ir laimingų šiame gyvenime, negali užtikrinti ir jų dvasinio išgelbėjimo ir išaukštinimo būsimame gyvenime.“

Prezidentas Džozefas F. Smitas, Teachings of Presidents of the Church: Joseph F. Smith (2011), 163

Kuolo savarankiškumo ugdymo specialistas

Kuolo (arba apygardos) savarankiškumo ugdymo specialistu gali tarnauti sesuo, brolis arba pora. Šis specialistas, glaudžiai bendradarbiaudamas su komiteto nariais, prižiūri, kaip veikia kuolo savarankiškumo ugdymo iniciatyva. Kuolo specialistai tarnauja vyskupų ir kitų apylinkės vadovų pagalbininkais (Handbook 2, 6.3.3) bei padeda nariams tokiais klausimais, kaip išsilavinimas, mokomieji kursai, šeimos finansai ir Nuolatinis švietimo fondas, veikiantis atitinkamose vietovėse (Handbook 2, 6.2.5). Jei reikia, vyskupas gali pašaukti apylinkės (arba skyriaus) savarankiškumo ugdymo specialistus.

Šių specialistų atsakomybės gali būti tokios:

  • pagal poreikį padėti vyskupams ir skyrių taryboms bei juos apmokyti;

  • bendradarbiauti su kuolo savarankiškumo ugdymo komitetu koordinuojant dvasinių valandėlių rengimą bei grupių organizavimą;

  • pagal lankstinuką Savarankiškumo ugdymo grupių kuratoriai (srs.lds.org/facilitator) apmokyti savarankiškumo ugdymo grupių kuratorius;

  • periodiškai stebėti savarankiškumo ugdymo grupes ir teikti joms paramą;

  • narius informuoti apie bendruomenės ir Bažnyčios išteklius;

  • užtikrinti, kad būtų pildomos ataskaitos internete adresu srs.lds.org/report.

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas

„Tai Dievo valia, kad būtume laisvi vyrai ir moterys, galintys realizuoti visą savo potencialą tiek laikinuosiuose, tiek ir dvasiniuose dalykuose; kad būtume laisvi nuo žeminančių skurdo pančių ir nuodėmės vergijos, kad mėgautumės savigarba ir nepriklausomybe, kad būtume visokeriopai pasiruošę prie Jo prisijungti Jo celestialinėje karalystėje.“

D. Todas Kristofersonas, Laisvi per amžius veikti savo nuožiūra, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga

Kaip nariai mokosi tapti savarankiški

Tai prasideda nuo vyskupijų ir apylinkės tarybų, pamaldžiai apsvarstančių, kuriems sunkumų patiriantiems nariams būtų naudingas didesnis savarankiškumas. Idealiu atveju tokius narius reikėtų asmeniškai pakviesti dalyvauti dvasinėje valandėlėje (jei tokia rengiama) arba prisijungti prie savarankiškumo ugdymo grupės. Be to, dalyvauti kvieskite ir tuos, kurie savo laiku ir talentais galėtų palaiminti kitus (žr. DS 82:18–19).

Nariai renkasi į savarankiškumo ugdymo grupes

Gelbėtojas mokė: „[…] kur du ar trys susirinkę mano vardu vienu klausimu, štai, ten aš būsiu tarp jų“ (DS 6:32). Savarankiškumo ugdymo grupės yra nedidelės, į veiksmą orientuotos tarybos. Į jas renkamasi tam, kad būtų tobulinami kiekvieno dalyvio įgūdžiai ir tikėjimas. Grupių užsiėmimuose asmeninis apreiškimas gali ateiti iš daugybės skirtingų šaltinių. Be vadovėlių, kiekvienas dalyvis dar turi žinių, patirties ir dovanų, galinčių padėti kitiems mokytis ir augti.

Grupių užsiėmimai, į kuriuos kas savaitę maždaug dviem valandoms susirenka apie 8–12 asmenų, trunka iki 12 savaičių.

Kaip veikia grupės

Mokoma tiek doktrinos, tiek gyvenimo įgūdžių

Kiekviename grupių užsiėmime dalyviai apžvelgia doktrininius savarankiškumo ugdymo principus, įskaitant sandorų svarbą. Jie taip pat mokosi praktinių įgūdžių, pvz., kaip tvarkyti asmeninius finansus, kaip susirasti geresnį darbą, siekti didesnio išsilavinimo arba kaip pradėti ir plėsti smulkų verslą.

Grupių užsiėmimuose užsibrėžiami tikslai ir atsiskaitoma už jų vykdymą

Kiekvieno grupių užsiėmimo pradžioje dalyviai vieni kitiems atsiskaito už užsibrėžtų praeitos savaitės tikslų vykdymą. Po to jie tariasi dėl galimų kliūčių ir kaip jas įveikti.

Savarankiškumo grupės suteikia tris prezidento Gordono B. Hinklio minėtus dalykus, kurių reikia kiekvienam atsivertusiajam: „draugą, atsakomybę ir maitinimą „geruoju Dievo žodžiu“ (Moronio 6:4)“ (“Converts and Young Men,” Ensign, May 1997, 47; taip pat žr. Moronio 6:3–9).

Apie išmoktus dalykus dalyviai papasakoja savo šeimos nariams

Didelė mokymosi dalis vyksta ne grupių užsiėmimuose – savo užsibrėžtų tikslų nariai siekia pritaikydami naujus įgūdžius. Dalyviai yra skatinami apie išmoktus dalykus papasakoti savo šeimos nariams.

Jie stiprina vieni kitus ir vieni kitiems yra „darbo partneriai“

Kiekvieną savaitę grupių užsiėmimų dalyviai yra prašomi vieni kitus palaikyti ir stiprinti. Tokie „darbo partneriai“ per reguliarų kontaktą ir drąsinimą vienas kitam padeda siekti užsibrėžtų tikslų.

Vyresnysis M. Raselas Balardas

„Šeimoje, apylinkėje ar kuole nebus neišsprendžiamų problemų, jei sprendimų Viešpaties būdu ieškosime per tarimąsi – tikrą tarimąsi – vienų su kitais.“

M. Raselas Balardas, Counseling with Our Councils, rev. ed. (2012), 4

Savaitinius grupių susirinkimus veda kuratoriai

Savarankiškumo ugdymo grupėms vadovauja ne mokytojai, o kuratoriai. Jų vaidmuo – ne pamokslauti, o sekti kurso medžiaga ir skatinti visus grupės dalyvius įsitraukti. Kuratoriai sukuria tokią aplinką, kad Šventoji Dvasia dalyvius galėtų mokyti „visk[o], ką [jie turėtų] daryti“ (2 Nefio 32:5; taip pat žr. 2 Nefio 32:3).

Pažangos stebėjimas

Jei reikia, kuolo specialistai, savanoriai arba namų mokytojai bei lankančios mokytojos gali būti paskirti telefonu ar asmeniškai domėtis atskirų dalyvių pažanga arba jiems patarti. Kuolo savarankiškumo ugdymo komitetas taip pat gali nuspręsti periodiškai rengti savarankiškumo ugdymo grupių pabaigtuves, kuriose dalyviai stiprintų draugystę, dalytųsi patirtimi bei apžvelgtų principus iš Mano savarankiškumo pamatas.

Kas turėtų lankyti grupių užsiėmimus?

Būtų naudinga šiems nariams: pasninko atnašų gavėjams, bedarbiams ar turintiems nepakankamai darbo, neseniai grįžusiems misionieriams, neseniai atsivertusiems, mažiau aktyviems nariams ir vienišiems tėvams.