Dieviškas įgaliojimas, didingi vaikinai

Kai vieną sekmadienio rytą, šį sausį, sėdėjau sakramento susirinkime, daugybė vaikinų buvo palaikomi, kad būtų įšventinti į Aarono kunigystės pareigybę. Jaučiau, kaip pasaulis keičiasi po mūsų kojomis.

Suvokiau, kad visame pasaulyje, laiko juosta po laiko juostos, tokiuose pat sakramento susirinkimuose dešimtys tūkstančių diakonų, mokytojų ir kunigų […] buvo palaikomi, kad būtų įšventinti į visą gyvenimą trunkančią kunigystės tarnystę, kuri apims visą Izraelio surinkimo ilgį ir plotį. […]

Tie įšventinimai išsiunčia šiuos vaikinus tarnauti visą gyvenimą, nes jie atsidurs tokiose aplinkybėse ir tokiu metu, kai jų buvimas, maldos ir Dievo kunigystės galios turės didelę reikšmę. […]

Šiandieniniams Aarono kunigystę turintiems broliams Viešpats patiki daryti beveik tą patį, ką jie darydavo senovėje: mokyti ir atlikti apeigas – visa tai tam, kad mums primintų Jo Apmokėjimą.

Kai diakonai, mokytojai ir kunigai padeda pateikti sakramentą, jie gauna jo palaiminimus taip pat, kaip ir visi kiti: laikydamiesi sandoros, kurią sudaro asmeniškai priimdami duoną ir vandenį. Tačiau, atlikdami šias šventas pareigas, jie taip pat daugiau sužino apie savuosius kunigystės vaidmenis ir pareigas. […]

Tokie rimti lūkesčiai reikalauja rimto pasiruošimo. […]

Esu be galo dėkingas, kad turintieji Aarono kunigystę su jos galiomis, apeigomis ir pareigomis laimina mus visus per „angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinimu nuodėmėms atleisti raktus“ (Doktrinos ir Sandorų 13:1).