Ne visai tobula
Adelinės tobula diena sugadinta!
Tikra istorija iš Prancūzijos.
Adelinė nubraižė paskutinį žymimąjį langelį popieriaus lape. Šalia jo ji parašė: Melstis kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą.
„Kas tai?“ – paklausė mama.
„Sudarau kontrolinį sąrašą rytojui, – atsakė Adelinė. – Ketinu pragyventi tobulą dieną!“
Mama pakėlė antakius. „Tikrai?“
Adelinė linktelėjo. „Pradinukų organizacijoje sužinojome, kad turime tobulėti Kristuje. Ketinu būti dar geresnė, kad pragyvenčiau tobulas dienas.“
„Džiaugiuosi, kad nori rinktis gerus sprendimus, – pasakė mama. – Bet žinai, žemėje buvo tik vienas tobulas asmuo – Jėzus Kristus.“
Adelinė atsiduso. „Žinau. Bet aš labai noriu pabandyti! Manau, kad sugebėsiu.“
Kai atėjo rytas, Adelinė buvo pasiruošusi. Pasiklojusi lovą, ji sukalbėjo rytinę maldą.
Per pusryčius ji padėjo pamaitinti savo mažąją sesutę Silviją. Kai Silvija išliejo persikus ant kėdės, Adelinė giliai įkvėpė. Ji suskaičiavo iki keturių ir padėjo sutvarkyti.
Mokykloje Adelinė ieškojo, kam reikia pagalbos. Lukas buvo pasitempęs kulkšnį, todėl ji atnešė jam padėklą su pietumis.
Išeidama iš mokyklos, Adelinė plačiausiai nusišypsojo poniai, kuri laikė atvirus mokyklos vartelius. Ta ponia paprastai atrodydavo rūsti. Tačiau šiandien ji taip pat nusišypsojo!
Grįžusi iš mokyklos, Adelinė leido Silvijai pažaisti su savo mėgstamiausiu pliušiniu gyvūnu. Ir prieš miegą ji pasimeldė. Ji patikrino savo sąrašo punktus ir susisuko į antklodes. Ji savimi labai didžiavosi ir jautėsi labai pavargusi. Ji buvo pasiruošusi dar vienai tobulai dienai rytoj!
Kai kitą rytą Adelinė pabudo, visos jos lėlės buvo ant grindų. Vieną iš jų Silvija laikė ir čiulpė! Turbūt ji jas visas išmėtė!
„Silvija! – suriko Adelinė. – Liepiau neliesti mano lėlių!“ Ji paėmė lėlę, kurią laikė Silvija. Silvija pravirko ir nubėgo.
Adelinė žvilgtelėjo į savo kontrolinį sąrašą ant durų. Jos širdis nustėro iš apmaudo.
Mama atėjo kaip tik tada, kai Adelinė pajuto skruostu riedant ašarą.
„Kas nutiko?“ – paklausė mama.
„Pamiršau sukalbėti maldą. Nepasiklojau lovos, – Adelinės balsas suvirpėjo. – Ir supykau ant Silvijos. Mano tobula diena sugadinta!“
Mama apkabino Adelinę. „Labai sunku visą laiką būti tobulam. Tiesą sakant, tai neįmanoma.“
Adelinė susiraukė. „Bet kaip tada galiu būti tobula Kristuje?“
„Būtent Jame gali! Mes negalime būti tobuli be Jėzaus Kristaus, – aiškino mama. – Jis atidavė savo gyvybę už mus, nes Dangiškasis Tėvas žinojo, kad klysime ir mums reikės pagalbos. Jėzus priima mūsų netobulas pastangas ir jas patobulina.“
Adelinė susimąstė. „Tai negaliu kiekvienos dienos pragyventi tobulai?“ – paklausė ji.
Mama papurtė galvą. „Ne. Bus sunkių dienų. Bet bus ir gerų dienų.“ Mama užkišo Adelinės plaukus jai už ausies. „Svarbu, kad tu stengiesi iš visų jėgų. Net jei dieną pradėjai nuo neteisingo pasirinkimo, visada gali atgailaudama pasimelsti ir stengtis vėl. Dėl Jėzaus Kristaus pagalbos to pakanka.“
Adelinė širdyje pajuto šilumą.
„Dabar dėl tavo sąrašo, – Mama parodė į sąrašą. – Kas, jei dėmesį skirtum tik vienam dalykui?“
Adelinė pažvelgė į savo sąrašą. Ji nuplėšė dalį lapo, o tai, kas liko, lipnia juostele priklijavo prie durų. Tas vienas punktas priminė: Melskis kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą.
Adelinė nusišypsojo. „Galbūt mano diena ir neprasidėjo tobulai, bet dar galiu pasimelsti. Ir dėl Jėzaus Kristaus pagalbos to pakaks!“
Džiovanio Abeilio iliustracijos