Džeimsiui nauja Bažnyčia
Džeimsis čia jautėsi kitaip nei bažnyčioje, kurioje jie lankėsi.
Tikra istorija iš Fidžio.
Džeimsis nuėjo prie nedidelio aptvaro, kur jo šeima laikė kiaules. „Štai jums, kiaulytės!“ Jis numetė joms truputį maisto, o kiaulės laimingai sukriuksėjo.
Tada Džeimsis nunešė švarius vandens butelius iki vandens čiaupo lauke. Atsukus čiaupą, šaltas vanduo pliūptelėjo į butelį. Kiekvieną dieną šerdamas kiaules ir nešdamas vandenį jis padėdavo savo šeimai.
„Džeimsi! – šūktelėjo mama. – Ar pasiruošęs į bažnyčią?“
Džeimsis užsuko vandens čiaupą ir nunešė paskutinį sunkų butelį į vidų. „Dabar jau pasiruošęs!“
Kiekvieną sekmadienį Džeimsio šeima eidavo į jų mieste veikusią krikščionišką bažnyčią. Jam patiko mokytis apie Jėzų Kristų.
Netrukus Džeimsis bei jo jaunesnės seserys Unaisi ir Marama iškeliavo su visa šeima į bažnyčią. Keletas benamių vištų kudakavo gatvėje.
Tačiau, kai jie ten nuėjo, durys buvo užrakintos. „Pamiršau, kad bažnyčia uždaryta šią ir kitą savaitę, nes pastorius yra išvykęs“, – pasakė tėtis.
„Ar yra kokia kita bažnyčia, į kurią galėtume nueiti?“ – paklausė Džeimsis. Jam būtų liūdna, jei šią savaitę nenueitų į bažnyčią.
Tėtis akimirką susimąstė. „Taip, – pasakė jis. – Manau, žinau vieną.“
Džeimsis su šeima nusekė paskui tėtį atgal namų link. Upės pakrantėje jie visi sulipo į jų medinę valtelę. Tėtis atsisėdo gale, kad galėtų užvesti variklį.
Laivelis nuūžė žemyn upe. Džeimsis dairėsi aukštuose žaliuose medžiuose pasislėpusių paukščių. Maždaug po 15 minučių jie pamatė nedidelį bažnyčios pastatą. Ant jo buvo lentelė su užrašu „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia“.
„Štai bažnyčia, apie kurią galvojau“, – pasakė tėtis. Jis nuplukdė valtį į krantą ir visi išlipo. Jie girdėjo iš salės sklindančią muziką.
Viduje Džeimsis atsisėdo su savo tėvais ir broliais bei seserimis. Jie klausėsi kalbėtojų ir dainų. Džeimsis jautė šiltą laimės jausmą.
Susirinkimui pasibaigus, maloni moteris priėjo prie jų pasikalbėti. „Vaikams turime atskirą klasę, – pasakė ji. – Ji vadinama pradinukų klase. Ar norėtumėte ten nueiti?“
Džeimsis pažvelgė į savo seseris. Jam buvo šiek tiek nejauku eiti į klasę, kurioje nieko nepažinojo! Bent jau seserys galėjo eiti kartu. Gal tikrai bus smagu.
„Žinoma, – atsakė Džeimsis.
„Eime!“ – Marama atrodė kupina entuziazmo.
Džeimsis ir jo mažosios sesutės nusekė paskui moterį į klasę. Ten buvo daug vaikų, sėdinčių ant kėdučių, kalbančių ir besijuokiančių. Jie nusišypsojo Džeimsiui, kai jis atsisėdo. Visi buvo labai malonūs!
Jie dainavo daineles, o kiti vaikai padėjo Džeimsiui ir jo seserims išmokti žodžius. Tada jie mokėsi apie Jėzų Kristų. Džeimsis čia jautėsi kitaip nei jų lankomoje bažnyčioje. Tai buvo kitoks geras jausmas.
Pasibaigus bažnyčios pamokoms, Džeimsio šeima sulipo į valtį, kad grįžtų namo. Džeimsis vėl pažvelgė į iškabą prie bažnyčios pastato. Ant jos užrašytas Jėzaus Kristaus vardas. Todėl tai turi būti Jėzaus Kristaus Bažnyčia! Džeimsis norėjo sekti Jėzumi.
„Ar galime vėl čia atvykti kitą savaitę?“ – paklausė Džeimsis.
Mama su tėčiu nusišypsojo. „Galvojome tą patį“, – tarė mama.
„Valio!“ – nudžiugo Unaisi.
Džeimsis šyptelėjo. Jis žinojo, kad jie atrado šį tą ypatingo. Ir jis nekantravo sužinoti daugiau.
Betanės Stenklif iliustracijos