Istorinės Senojo Testamento knygos

Natūralu, kad šios istorijos pasakojamos tam tikru požiūriu. Kaip neįmanoma vienu metu žiūrėti į gėlę, uolą ar medį daugiau nei iš vieno taško, taip neišvengiamai istorinis aprašymas atspindi rašančio asmens ar žmonių grupės požiūrį. Šis požiūris apima rašančiųjų tautinius ar etninius ryšius, jų kultūrines normas ir įsitikinimus. Žinojimas apie tai gali padėti suprasti, kad istorinių knygų autoriai ir sudarytojai sutelkė dėmesį į tam tikras detales, praleisdami kitas. Jie darė prielaidas, kurių kiti nebūtų darę. Ir jie darė išvadas, remdamiesi tomis detalėmis ir prielaidomis. Kartais Biblijos knygose galime įžvelgti net kelis skirtingus požiūrius (kartais toje pačioje knygoje). Kuo geriau žinome šiuos požiūrius, tuo geriau galime suprasti istorines knygas.

Vienas požiūris, būdingas visoms Senojo Testamento istorinėms knygoms, yra Izraelio vaikų, Dievo sandoros žmonių, požiūris. Jų tikėjimas Viešpačiu padėjo jiems matyti Jo ranką savo gyvenime ir jų tautos reikaluose. Nors pasaulietinėms istorijos knygoms tokia tendencija nebūdinga, šis dvasinis požiūris yra dalis to, kas daro Senojo Testamento istorines knygas tokias vertingas žmonėms, siekiantiems stiprinti savo tikėjimą Dievu.

Istorinės knygos prasideda ten, kur baigiasi Pakartoto Įstatymo knyga, artėjant į pabaigą ilgametėms izraelitų klajonėms dykumoje. Jozuės knyga byloja apie Izraelio vaikus, pasirengusius įžengti į Kanaaną, jiems pažadėtą žemę, ir pasakoja, kaip jie ją perėmė. Toliau pateikiamos knygos, nuo Teisėjų iki 2 Kronikų, aprašo Izraelio patyrimus pažadėtojoje žemėje nuo apsigyvenimo joje iki to laiko, kai juos užkariavo Asirija ir Babilonas. Ezros ir Nehemijo knygos pasakoja apie kelių izraelitų grupių sugrįžimą į sostinę Jeruzalę po kelių dešimtmečių. Galiausiai Esteros knyga pasakoja apie izraelitus, gyvenusius tremtyje, valdant persams.

Čia baigiasi Senojo Testamento chronologija. Kai kurie pirmą kartą skaitantys Bibliją nustemba sužinoję, kad iš tikrųjų baigė skaityti Senojo Testamento istoriją, dar neperskaitę daugiau nei pusės jo puslapių. Po Esteros knygos nebegauname daug informacijos apie izraelitų istoriją. Tolesnės knygos, ypač pranašų knygos, yra to paties laikotarpio, kaip ir istorinės knygos. Pavyzdžiui, pranašo Jeremijo tarnystė vyko tuo pat metu, kaip ir įvykiai, aprašyti 2 Karalių 22–25 skyriuose (ir lygiagretus pasakojimas 2 Kronikų 34–36 skyriuose). Žinojimas apie tai gali turėti įtakos istorinių pasakojimų ir pranašiškų knygų skaitymui.

Skaitydami Senąjį Testamentą, kaip ir bet kokį istorinį dokumentą, greičiausiai skaitysite apie žmones, darančius ar sakančius tai, kas šiuolaikiniu požiūriu atrodo keista ar net kelia nerimą. Turėtume to tikėtis: Senojo Testamento rašytojų požiūris tam tikrais atžvilgiais visiškai skyrėsi nuo mūsiškio. Smurtas, etniniai santykiai ir moters vaidmuo tai tik keletas klausimų, kuriuos senovės rašytojai galėjo suvokti kitaip nei mes šiandien.

Taigi ką turėtume daryti, kai susiduriame su trikdančiomis Raštų ištraukomis? Pirma, gali būti naudinga kiekvieną ištrauką apsvarstyti platesniame kontekste. Kaip tai dera su Dievo išgelbėjimo planu? Kaip tai dera su tuo, ką žinote apie Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus prigimtį? Kaip tai dera su kituose Raštuose atskleistomis tiesomis ar dabartinių pranašų mokymais? Ir kaip tai dera su Dvasios kuždesiais jūsų pačių širdžiai ir protui?

Kai kuriais atvejais atrodo, kad ištrauka sunkiai dera su bet kuriuo iš šių principų. Kartais ištrauka gali būti tarsi dėlionės detalė, kuri niekaip nedera su jūsų jau surinktos dėlionės detalėmis. Nederėtų mėginti ją ten įstatyti jėga. Nederėtų atsisakyti ir visos dėlionės. Vietoj to jums gali tekti kuriam laikui atidėti tą detalę į šalį. Jums plečiant žinias ir pildant dėlionę, jums bus lengviau matyti, kaip detalės dera viena prie kitos.

Taip pat gali būti naudinga prisiminti, kad Raštų istorijose riboto požiūrio rašytojai galėjo padaryti klaidų. Pavyzdžiui, per amžius buvo „daug aiškių ir vertingų dalykų pašalinta iš [Biblijos]“, įskaitant svarbias tiesas apie doktriną, apeigas ir sandoras (1 Nefio 13:28; taip pat žr. 26, 29, 40 eilutes). Tuo pat metu turėtume būti pasirengę pripažinti, kad mūsų požiūris taip pat yra ribotas: visada atsiras dalykų, kuriuos nevisiškai suprantame, ir klausimų, į kuriuos dar negalime atsakyti.

Tačiau neatsakyti klausimai neturėtų mums sutrukdyti ieškoti vertingų amžinosios tiesos brangakmenių, kurie randami Senajame Testamente, net jei jie kartais slepiasi akmeningoje gluminančių patirčių ir netobulų žmonių netinkamų poelgių dirvoje. Bene vertingiausi iš šių brangakmenių yra istorijos ir vietos, liudijančios Dievo meilę, ypač tos, kurios nukreipia mūsų mintis į Jėzaus Kristaus auką. Žiūrint iš bet kurio taško, tokie brangakmeniai šiandien žėri taip pat ryškiai, kaip ir tada. Kadangi tokiuose pasakojimuose kalbama apie sandorą su Dievu sudariusius žmones – žmogiškų silpnybių turėjusius, tačiau mylėjusius Viešpatį ir jam tarnavusius vyrus ir moteris, – istorinėse Senojo Testamento knygose gausu tiesos brangakmenių.