„Verta įsidėmėti. Senojo Testamento skaitymas“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai. Senasis Testamentas, 2026 (2026)
„Senojo Testamento skaitymas“, „Ateik ir sek paskui mane“, 2026
Verta įsidėmėti
Senojo Testamento skaitymas
Kai Nefis norėjo įkvėpti savo brolius pasitikėti Viešpačiu, jis pasakojo apie Mozę ir Izaijo mokymus. Kai apaštalas Paulius norėjo paskatinti ankstyvuosius krikščionis tikėti Dievo pažadais, jis priminė jiems apie Nojaus, Abraomo, Saros, Rahabos ir kitų tikėjimą. O kai Jėzus Kristus žydų vadovams liepė tyrinėti Raštus, paaiškindamas, kad jie „liudija apie mane“ (Jono 5:39), Jis turėjo omenyje Raštus, kuriuos vadiname Senuoju Testamentu.
Kitaip tariant, kai skaitote Senąjį Testamentą, jūs skaitote žodžius, kurie įkvėpė, guodė ir drąsino Dievo žmones tiesiogine prasme tūkstančius metų.
Bet ar tai, kas buvo parašyta taip seniai, iš tikrųjų gali padėti jums rasti šių dienų problemų sprendimus? Taip, gali! Ypač, jei atsimenate, apie ką iš tiesų yra Senasis Testamentas.
Jėzaus Kristaus Testamentas
Kad ir su kokiais iššūkiais susidurtumėte jūs ir jūsų šeima, atsakymas visada yra Jėzus Kristus. Taigi, norėdami rasti atsakymus Senajame Testamente, ieškokite Jo. Ne visada bus lengva. Jums gali tekti kantriai mąstyti ir ieškoti dvasinio vadovavimo. Kartais užuominos apie Jį yra gana akivaizdžios, pavyzdžiui, Izaijo pareiškime: „Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas […], jis bus vadinamas […] Ramybės Kunigaikštis“ (Izaijo 9:6). Kitose vietose apie Gelbėtoją užsimenama subtiliau, per simbolius ir panašumus (pavyzdžiui, gyvulių aukojimų aprašymuose ar pasakojime apie savo broliams atleidžiantį ir juos nuo bado išgelbstintį Juozapą).
Pasaulio šviesa, aut. Skotas Samneris
Jei studijuodami Senąjį Testamentą sieksite didesnio tikėjimo Gelbėtoju, jums tai tikrai pavyks. Galbūt tai galėtų būti jūsų studijavimo šiais metais siekis. Melskite, kad Dvasia jums padėtų atrasti ir sutelkti dėmesį į tas ištraukas, istorijas ir pranašystes, kurios jus priartintų prie Jėzaus Kristaus.
Dieviškai išsaugoti
Nesitikėkite, kad Senajame Testamente rasite išsamią ir tikslią žmonijos istoriją. Ne to siekė šių Raštų rašytojai ir sudarytojai. Jiems labiau rūpėjo ko nors pamokyti apie Dievą – apie Jo planą savo vaikams, apie tai, ką reiškia būti Jo sandoros žmonėmis ir apie tai, kaip būti išgelbėtiems, kai klystame. Kartais jie tai daro pateikdami savo supratimą apie istorinius įvykius ir istorijas iš didžiųjų pranašų gyvenimo. To pavyzdys yra Pradžios knyga, o taip pat Jozuės, Teisėjų, 1 Karalių ir 2 Karalių knygos. Tačiau kiti Senojo Testamento rašytojai visai nesistengė apžvelgti istorijos. Jie mokė pasitelkdami tokias meno formas, kaip poezija ir literatūra. Šiai kategorijai priskiriamos Psalmių ir Patarlių knygos. Dar turime vertingus žodžius tokių pranašų kaip Izaijas ir Malachijas, kurie Dievo žodį kalbėjo senovės Izraeliui, o per Biblijos stebuklą jie kalba ir mums šiais laikais.
Ar visi šie pranašai, poetai ir Raštų sudarytojai žinojo, kad jų žodžius žmonės visame pasaulyje skaitys po tūkstančių metų? To nežinome. Tačiau mus nepaprastai žavi tai, kad būtent taip nutiko. Iškilo ir išnyko daug tautų, buvo užkariauta daug miestų, gyveno ir mirė daug karalių; tačiau visa tai pergyveno Senasis Testamentas, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, iš vieno perrašinėtojo rankų į kito perrašinėtojo rankas, iš vienos kalbos į kitą. Be abejo, kai kas buvo prarasta ar pakeista, tačiau kažkokiu būdu tiek daug stebuklingai išsaugota.
Senojo Testamento pranašas (fragmentas), aut. Džiudit A. Mer
Ir tai tik keletas iš tų dalykų, kuriuos turite turėti omenyje šiais metais skaitydami Senąjį Testamentą. Šiuos senovinius raštus Dievas išsaugojo dėl to, kad Jis pažįsta jus ir žino, ką jūs patiriate. Šiuose žodžiuose Jis yra paruošęs jums dvasinę žinią, kuri jus priartins prie Jo ir sustiprins jūsų tikėjimą Jo planu ir Jo Mylimuoju Sūnumi. Galbūt Jis jums parodys kokią nors Raštų ištrauką ar įžvalgą, galinčią palaiminti kurį nors jūsų pažįstamą žmogų, kokią nors žinią, kuria galėtumėte pasidalyti su savo draugu, šeimos nariu ar kitu šventuoju. Yra tiek daug galimybių. Argi tai nejaudina vien pagalvojus?
Nefis rašė: „Mano siela gėrisi Raštais“ (2 Nefio 4:15). Galbūt ir jūs taip jausitės, kai skaitysite daugelį tų pačių Nefio skaitytų žodžių, kuriuos dabar vadiname Senuoju Testamentu.
Senojo Testamento knygos
Daugumoje krikščioniškų Senojo Testamento versijų knygos yra suskirstytos ne taip, kaip jos buvo suskirstytos tada, kai jos buvo surinktos į vieną rinkinį. Nors hebrajiškoje Biblijoje šios knygos yra suskirstytos į tris kategorijas – įstatymą, pranašų knygas ir raštus, daugumoje krikščioniškų Biblijų šios knygos yra suskirstytos į keturias kategorijas: įstatymą (nuo Pradžios knygos iki Pakartoto Įstatymo knygos), istoriją (nuo Jozuės knygos iki Esteros knygos), poetines knygas (nuo Jobo knygos iki Saliamono giesmių giesmės) ir pranašų knygas (nuo Izaijo knygos iki Malachijo knygos).
Kodėl šios kategorijos yra svarbios? Nes žinojimas, kokios kategorijos knygą studijuojate, gali padėti jums suprasti, kaip ją studijuoti.
Štai ką vertėtų įsidėmėti pradedant studijuoti „įstatymą“, arba pirmąsias penkias Senojo Testamento knygas. Bėgant metams, šios knygos, kurių autorystė yra priskiriama Mozei, greičiausiai perėjo per daugybės perrašinėtojų ir sudarinėtojų rankas. Taip pat žinome, kad bėgant amžiams „daug aiškių ir pačių vertingiausių dalių“ buvo pašalinta iš Biblijos (žr. 1 Nefio 13:23–26). Kad ir kaip būtų, šios Mozės knygos yra įkvėptas Dievo žodis, nors jose – kaip ir bet kuriame per žmones perduotame Dievo veikale – galima rasti žmonių klaidų (žr. Mozės 1:41; Tikėjimo Teiginių 1:8). Čia būtų naudinga prisiminti tokius Moronio žodžius apie jo paties sudarytą šventą Mormono Knygą: „Jei yra klaidų, tai yra žmonių klaidos; todėl nesmerkite Dievo dalykų“ (Mormono Knygos antraštinis puslapis). Kitaip tariant, kad Raštų knyga būtų Dievo žodis, ji nebūtinai turi būti be žmonių klaidų.