Alysos Petersen iliustracijos

Dešimt merginų stovėjo šalia manęs, žiūrėdamos į medinę 5 metrų aukščio sieną. Užduotis buvo padėti visoms merginoms ją perlipti. Daugeliui jų tai buvo pirmas kartas Merginų organizacijos stovykloje. Mes su vyresnėmis merginomis buvome jaunimo vadovės, tačiau niekada nedalyvavome tokioje veikloje. Susitelkusios klausėmės taisyklių.

Visos merginos turėjo perlipti sieną. Tos, kurioms pavyko, galėjo likti ant pakylos ir padėti užtraukti aukštyn kitas. Tačiau palietusios žemę, jos nebegalėjo padėti pakelti likusių merginų.

Iš pradžių mums sunkiai sekėsi, bet netrukus pavyko dirbti kartu ir pradėti kelti merginas. Kai kurios bijojo būti pakeltos taip aukštai, nepaisant saugos priemonių. Kitos nedrįso pasikliauti savo jėgomis, kad pasiektų viršūnę. Turėjome labiau pasitikėti ir palaikyti viena kitą. Galiausiai visos sėkmingai atlikome užduotį.

Kai paskutinė mergina nulipo, susirinkome aptarti daugybės pamokų, išmoktų per šią veiklą.

Visi susiduriame su sunkumais, kurių, rodos, neįmanoma nugalėti. Bet mes nesame vieni. Mus supa žmonės, kurie padeda mums pakilti ir palaiko mus. Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus pasiruošę padėti mums ir sustiprinti mus, kai kreipiamės į Juos.

Megan B., Ohajas., JAV

Aš visada norėjau dalytis Evangelija su kitais, bet daugelį metų tai nepavyko, kol susidraugavau su berniuku, vardu Tiago. Gyvenome arti vienas kito, todėl kiekvieną dieną po pamokų eidavome kartu namo.

Vieną dieną namo ėjome kitu keliu ir praėjome pro susirinkimų namus, kur aš einu į bažnyčią. Pasakiau jam, kad jau seniai esu Bažnyčios narė. Papasakojau jam, kuo mes tikime ir kaip mano šeima buvo palaiminta. Pakviečiau Tiago ateiti į bažnyčią kitą sekmadienį ir jis pasakė, kad ateis.

Atėjo sekmadienis, ir aš nerimaudama laukiau jo bažnyčioje, bet jis neatėjo. Vėliau tą savaitę vėl jį pakviečiau. Tai vyko du ar tris mėnesius, tačiau jis visada turėjo dingstį neatvykti. Bet aš ir toliau jį kviečiau.

Vieną sekmadienio rytą buvau sakramento susirinkime ir žvilgtelėjusi pamačiau stovintį Tiago. Nustebau jį pamačiusi, bet jis priėjo, atsisėdo prie manęs ir pasakė: „Pažadėjau, kad ateisiu!“

Supažindinau jį su misionieriais ir jie pradėjo jį mokyti. Vėliau jis pasikrikštijo. Dabar abu ruošiamės vykti į misiją. Labai džiaugiuosi, kad nesilioviau jo kvietusi!

Meiris R., Brazilija

Mano teta išgyveno skyrybas, kai pakrikštytas buvo tik jos vyriausias sūnus. Norėdama palaikyti taikius santykius su biologiniu savo vaikų tėvu, ji norėjo gauti jo leidimą pakrikštyti kitus jų vaikus. Deja, jis daug metų nedavė leidimo.

Teta pagaliau nusprendė, kad ji nori, kad vaikai būtų pakrikštyti, nepaisant to, kad jų tėtis nepritaria. Bet kai ji ir mano pusbroliai pasninkavo ir meldėsi dėl sprendimo, visi pajuto, kad jie turėtų ir toliau laukti.

Tą pačią savaitę pusbrolių tėvas pasakė tetai, kad jis nori, kad vaikai susitikinėtų su misionieriais ir būtų pakrikštyti. Iki šiol prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau, kai mama man pranešė naujienas. Žinojau, kad po daugelio metų kantraus laukimo Dangiškasis Tėvas palaimino mano pusbrolius.

Galbūt ne visada žinome, kada Viešpats atsakys į mūsų maldas, bet aš žinau, kad Jis visada atsakys. Nežinau, kodėl Dangiškasis Tėvas norėjo, kad mano pusbroliai lauktų krikšto, bet žinau, kad Jis palaimino juos dėl jų ištikimybės.

Bre Dž., Florida, JAV