„Kaip visada turėti Dvasią“, Jaunimo stiprybės vardan, 2021 m. kovas, p. 26–29.
Ateik ir sek paskui mane
Pasirengimas nuolat išlaikyti Dvasią
Pasirengimas kiekvieną savaitę vertai priimti sakramentą gali padėti mums visada turėti Dvasią.
Kai man buvo 12 metų, su šeima nuvykome aplankyti istorinių Bažnyčios vietų Niujorko valstijoje, JAV. Prisimenu, kaip Šventojoje giraitėje svarsčiau apie Pirmąjį regėjimą ir kitus nuostabius Džozefo patirtus regėjimus: „Oho! Jei aš patirčiau tokius nuostabius susitikimus su dangaus esybėmis, kokius patyrė Džozefas, mano gyvenimas eitų kaip per sviestą.“
Po to sužinojau, kad man reikia ne vieno ryškaus dvasinio įvykio gyvenime, o dažnų mažų patirčių, kurios padėtų man išlaikyti stiprų liudijimą ir saugiai grįžti namo. Dangiškasis Tėvas žinojo, kad gyvenime mums reikės nuolatinio vadovavimo ir paruošė kelią jį gauti.
Visiems, kurie tiki Jo Sūnų tiek, kad atgailautų ir pasikrikštytų, Jis suteikia Šventosios Dvasios dovaną. Kas savaitę per sakramentą Jis suteikia mums galimybę, kad „Jo Dvasia visuomet būtų su mumis“, jei prisimename Gelbėtoją ir laikomės Jo įsakymų (Doktrinos ir Sandorų 20:77). Tai leidžia mums kasdien būti vedamiems Dvasios, kai pasinaudojame valios laisve priimdami sprendimus, kurie padės grįžti pas dangiškąjį Tėvą.
Sakramentas ir Dvasia
Dangiškasis Tėvas žinojo, kad mums reikės nuolatinio Jo Dvasios vadovavimo, o ne tik didelių vienkartinių patirčių. Per pranašą Džozefą Smitą Jis sugrąžino krikšto panardinant apeigas, kurios padeda mums tapti švariems. Tada esame pasirengę per patvirtinimą gauti Šventosios Dvasios dovaną, suteikiančią mums kasdienio Dvasios vadovavimo galimybę.
Dangiškasis Tėvas žinojo, kad nepakaks vieną kartą tapti švariems ir kad mums reikės prisiminti Gelbėtoją ir tapti švariems vėl ir vėl, kad visada išlaikytume Dvasią. Tam jis sugrąžino sakramento apeigas. Jei mes dėmesingai ruošiamės sakramentui ir reguliariai jį priimame, mums pažadėta, kad „Jo Dvasia visuomet b[us] su mumis“ (Doktrinos ir Sandorų 20:77; kursyvas pridėtas).
Tačiau vien pasirodymas Bažnyčioje, duonos valgymas ir vandens gėrimas nesuteiks leidimo gauti Viešpaties pažadą. Sąmoningas pasirengimas apeigoms leidžia mums gauti Gelbėtojo galią savo gyvenime.
Sportininkai nepasiekia rezultato tiesiog apsivilkę uniformą ar išeidami į salę ar žaidimo aikštelę. Jie turi lavinti savo kūną, mokytis technikos ir treniruotis, kad taptų savo sporto šakos specialistu. Ir mes panašiai turime išmokti pasiruošti pagarbiai ir vertai priimti sakramentą, kad galėtume gauti galią, kurią Jis gali mums duoti.
Vienas iš būdų paruošti širdį ir dvasią priimti sakramentą – tai kiekvieną savaitę surengti trumpą pokalbį su savimi. Per tą pokalbį man patinka naudotis Doktrinos ir Sandorų 20:37. Šioje eilutėje užrašyti krikšto reikalavimai, Dievo apreikšti pranašui Džozefui. Joje pateikiami reikalavimai, kuriuos turi atitikti visi, norintys būti pakrikštyti. Man tai padeda pasiruošti gauti atnaujintus pažadus, prieinamus per sakramentą.
Getty Images iliustracija
Štai keletas klausimų, kuriuos užduodu sau, pasitelkdamas tą ištrauką, kad įsitikinčiau, ar esu pasirengęs priimti sakramentą.
Ar nusižeminau prieš Dievą?
Pirmasis Doktrinos ir Sandorų 20:37 užrašytas reikalavimas yra nusižeminti prieš Dievą. Mes tai darome priimdami ir norėdami vykdyti Jo valią, kaip ji užrašyta Šventuosiuose Raštuose ir mokoma Jo tarnų arba kaip esame raginami Dvasios.
Klausiu savęs, ar šiuo metu dėl ko nors savo gyvenime kovoju su Dievu. Ar aš priešinuosi Jo vedimui? Ar esu dėmesingas Jo tarnų mokymams? Jei ne, ruošdamasis priimti sakramentą planuoju keistis ir įsipareigoju elgtis geriau. Dievas yra visažinis. Kai suprantu, kad Jis gali pamatyti bendrą mano gyvenimo vaizdą, lengviau nusižeminti prieš Jį ir pasitikėti, kad Jis ves mane geriausiu būdu.
Ar mano širdis sudužusi ir dvasia atgailaujanti?
Sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios turėjimas susijęs su nuolankumu. Tai reiškia norą paklusti Dievo valiai. Būti nuolankiam reiškia pasakyti, kad apgailestaujame, ir atleisti net tada, kai galbūt manome, kad klysta kiti. Ar galite pasakyti: „Mano širdis teisinga visiems“? Ar įskaudinote ką nors iš aplinkinių, ar kam nors jaučiate antipatiją? Ar turite prašyti atleidimo?
Kai mano širdis sudužusi, o dvasia atgailaujanti, esu pasirengęs dėti pastangas elgtis teisingai prieš Dievą ir aplinkinius. Stengiuosi atsikratyti neigiamų minčių ir jausmų apie kitus. Dvasia negyvena mumyse, kai jaučiame ginčus skatinančius jausmus, todėl jų atsikratymas yra svarbus žingsnis ruošiantis gauti sakramento pažadą.
Ar noriu vėl tapti švarus ir galiu paliudyti, kad atgailavau dėl visų savo nuodėmių?
Kitas reikalavimas Doktrinos ir Sandorų 20:37 eilutėje yra „tikrai atgaila[uti] dėl visų savo nuodėmių“. Kai buvome pakrikštyti, visos mūsų nuodėmės buvo nuplautos. Pažadėjome stengtis laikytis Dievo įsakymų ir atgailauti, kai suklysime.
Klausiu savęs: „Ar aš tik priimu sakramentą, nes manau, kad turėčiau, ar tikrai noriu vėl tapti švarus?“ Prisimenu tos savaitės nuodėmes ir klaidas ir klausiu savęs, ar tikrai noriu pasikeisti ir jų atsikratyti. Kai trokštate tapti švarūs, Dvasios padedami pamatysite dalykus, kuriuos reikia tobulinti, ir Ji toliau ragins jus atgailauti ir elgtis geriau.
Išpažintis Viešpačiui (ir, jei reikia, kitiems, kuriems galbūt pakenkėme ar juos įskaudinome) yra mūsų pasiruošimo dalis.
Paklauskite savęs: „Ar turiu pakeisti ką nors, ko dar nepakeičiau? Ar yra kas nors, dėl ko vis dar turiu atgailauti?“ Problemų sprendimas per nuoširdžią atgailą gali padėti mums pasiruošti vertai priimti sakramentą.
Ar noriu prisiimti Jėzaus Kristaus vardą?
Kiekviena mūsų sudaroma sandora pažymi įsipareigojimą labiau priimti Kristaus vardą. Krikštydamiesi parodome norą priimti Jėzaus Kristaus vardą ir laikytis Jo įsakymų. Sudarydami papildomas sandoras šventykloje arba priimdami pašaukimus, mes toliau priimame Kristaus darbą ir Jo mokymą. Noro kiekvieną savaitę per sakramentą priimti Jo vardą rodymas reiškia, kad reikia iš naujo įsipareigoti visoms su Juo anksčiau sudarytoms sandoroms ir įsipareigojimams.
Vertindamas savo pasiruošimą priimti sakramentą, aš užduodu sau tokius klausimus: „Ar aš darau viską, ką galiu, kad būčiau Kristaus ir Jo mokymų pavyzdys? Ar laikausi visų su mano sandoromis susijusių pažadų? Ar šiandien esu taip pat atsidavęs Kristui ir sandoroms su Juo, kaip buvau tą dieną, kai jas sudariau?“
Ar turiu ryžto tarnauti Jam iki galo?
Sudarydami krikšto sandoras, pažadėjome Viešpačiui, kad stengsimės laikytis Jo įsakymų. Du didžiausi įsakymai yra mylėti Viešpatį ir mylėti savo artimą (žr. Mato 22:36–40). Meilę Dievui ir savo artimiesiems parodome tarnaudami jiems.
Klausiu savęs: „Ar skiriu laiko tarnauti? Tarnauju nenoriai ar tarnaudamas jaučiu džiaugsmą?“ „Ar stengiuosi išaukštinti savo pašaukimą?“ Tarnavimas kitiems – tai puikus būdas pasiruošti priimti sakramentą. Tiesą sakant, dažniausiai Dvasios vadovavimo mums reikia tarnaujant kitiems.
Pasitikėkite Viešpaties pažadais
Kiekvieną savaitę sąmoningai ruošdamiesi vertai priimti sakramentą, būsime pasiruošę, kad Dvasia visada mus veiktų ir vadovautų mūsų gyvenimui. Toks Viešpaties pažadas.