„Harvio krikšto marškiniai“, Draugas, 2025 m. rugsėjis, p. 36–37.
Harvio krikšto marškiniai
Harvis pasigedo savo baltų marškinių!
Tikra istorija iš Indonezijos.
Harvis sėdėjo ant galinės taksi sėdynės su savo ibu (mama) ir bapaku (tėčiu). Jie važiavo į bažnyčią, į Harvio krikštą.
„Bapakai, kaip tu jauteisi per savo krikštą?“ – paklausė Harvis. Bapakas buvo pakrikštytas prieš kelis mėnesius. Dabar, kai Harvis buvo aštuonerių, jis taip pat ketino būti pakrikštytas!
Tėtis minutėlę pagalvojo. „Vanduo buvo labai šaltas! – atsakė jis juokdamasis. – Bet taip pat jaučiau daug meilės. Nors dauguma mūsų šeimos narių nėra mūsų bažnyčios nariai, jaučiau jų meilę ir Dievo meilę.“
Kai jie atvyko į bažnyčios pastatą, keli kiti bažnyčios nariai padėjo jiems pripildyti krikštyklą vandens ir pasiruošti.
„Harvi, laikas persirengti krikšto drabužiais“, – pasakė ibu. Harvis linktelėjo ir susirado drabužių krepšį. Bet krepšyje buvo tik jo baltos kelnės. Jis negalėjo rasti baltų marškinių! Jis apieškojo kitus krepšius ir bažnyčią.
„Ibu, nėra mano marškinių“, – pasakė Harvis.
Ibu sunerimo. Ji taip pat patikrino kelis krepšius ir tarė: „Turbūt juos palikome taksi.“
„Spintoje turime atsarginių krikšto drabužių, – pasakė sesuo Putri. – Nueisiu jų atnešti.“
Tačiau vieninteliai krikšto drabužiai iš spintos Harviui buvo per dideli. Ibu atrodė sunerimusi. Netrukus prasidės krikštas. Jau susirinko daug žmonių, o Harvis neturėjo savo marškinių.
„Galbūt galime pasimelsti, kad taksi vairuotojas atvežtų marškinius, – pasakė Harvis. – Bet jei jis neatvežtų, galiu vilkėti tuos per didelius. Man nerūpi, kuo aš apsivilkęs. Tik noriu būti pakrikštytas.“
Ibu ir bapakas linktelėjo. Drauge jie nuėjo į virtuvę, kur buvo tylu. Tada jie sukryžiavo rankas ir nulenkė galvas.
Harvis meldėsi: „Brangus Dangiškasis Tėve, ačiū Tau, kad šiandien galiu būti pakrikštytas. Prašau padėti taksi vairuotojui atvežti mano marškinius. Bet jei ne, tai irgi gerai.“
Po maldos Harvis nuėjo vilktis per didelių marškinių. Jie jam buvo iki kelių.
„Harvi! – iš prieškambario šūktelėjo sesuo Putri. – Atvažiavo taksi vairuotojas.“
Harvis ir ibu pamatė taksi vairuotoją prie lauko durų. Jis laikė Harvio marškinius!
„Pažvelgiau atgal ir pamačiau juos ant sėdynės, – tarė jis. – Pamaniau, kad jie tavo.“
„Labai jums ačiū“, – tarė ibu.
Harvis iš vairuotojo paėmė marškinius. „Ačiū.“
Vairuotojas nusišypsojo ir atsisveikindamas pamojavo.
Netrukus reikėjo pradėti krikšto susirinkimą. Harvis apsivilko savo marškinius. Jie puikiai tiko! Jie buvo balti ir švarūs.
Kai Harvis įbrido į krikštyklą, vanduo buvo ledinis! Bapakas sukalbėjo maldą ir pakrikštijo Harvį. Išbridęs iš vandens jis jautėsi žvalus ir ramus.
Bapakas išvedė Harvį iš krikštyklos ir jo pečius apgaubė minkštu rankšluosčiu. Harvis galvojo, kiek daug žmonių jam padėjo ir jį palaikė: ibu, bapakas, taksi vairuotojas ir jo šeima. Taip pat Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus.
Harvis apkabino bapaką. „Buvai teisus. Vanduo tikrai buvo šaltas!“ Jie visi nusijuokė. Tada Harvis pažvelgė bapakui į akis. „Bet buvai teisus ir dėl kitko. Jaučiu daug meilės.“
Betanės Stenklif iliustracijos