Malda dėl Alechandro

Gerardas riedučiais atlėkė prie priekinių savo namo laiptų. Mamos automobilis buvo kieme. Tai reiškė, kad ji ir jo vyresnysis brolis Alechandras grįžo iš gydytojo. Gerardas nusiėmė riedučius ir įbėgo į vidų.

„Gerardai? – pašaukė mama. – Mes čia.”

Gerardas atėjo į svetainę. Alechandras gulėjo ant sofos. Mama sėdėjo šalia. Ji atrodė sunerimusi.

Gerardas taip pat nerimavo. Praėjusią savaitę jie sužinojo, kad Alechandras serga vėžiu. Jis sunkiai sirgo.

Bet Alechandras atsisėdo ir nusišypsojo, kai į svetainę įėjo Gerardas. „Labas! Ar smagiai praleidai dieną?“

„Taip, bet kaip praėjo apsilankymas pas gydytoją?“ – paklausė Gerardas.

„Jis sako, kad turėsiu operuotis“, – pasakė Alechandras.

Mama linktelėjo. „Tačiau geriausi gydytojai, kurie gali jam padėti, yra vaikų ligoninėje. Kadangi Alechandrui yra 14 metų, jis yra per didelis, kad galėtų ten gydytis. Turėsime ieškoti kitur.“

Gerardui viduje pasidarė bloga. Kas nutiktų, jei jie negalėtų sulaukti pagalbos Alechandrui? Ar Alechandro vėžys nepablogės?

Gerardas nuėjo į savo kambarį. Jam reikėjo pamąstyti.

Pradinukų pamokoje Gerardas sužinojo, kad Dangiškasis Tėvas visada jį girdi. Gerardas žinojo, kad visada gali prašyti Jo pagalbos.

Taigi jis priklaupė prie lovos ir sunėrė rankas. „Brangus Dangiškasis Tėve, prašau, padėk Alechandrui, – meldė jis. – Padėk mums rasti gydytojus, kurie galėtų atlikti operaciją.“

Netrukus Mama pakvietė jį vakarienės. Ji pagamino „pupusą“, Gerardo mėgstamiausią patiekalą. Jis atsikando didelį kąsnį storos, ant grotelių keptos tortilijos su sūriu ir pupelėmis. Tačiau nerimas dėl savo brolio jo neapleido.

Alechandras atsikando tik keletą kąsnių savo „pupusos“. Jis buvo susiraukęs ir valgė labai lėtai.

Mama turbūt tai taip pat pastebėjo. „Kodėl gi mums nepažiūrėjus Bažnyčios filmuko?“ – paklausė ji. Kai liūdėdavo, jiems patiko žiūrėti filmukus apie Jėzų Kristų.

„Gerai.“ Gerardas nunešė indus, o Mama paruošė filmuką. Tada jie visi susėdo žiūrėti.

Šiame filmuke Jėzus Kristus meldėsi sode prie medžio. Gerardas žinojo šią istoriją. Tai buvo tada, kai Jėzus kentėjo prieš mirdamas ant kryžiaus.

Filmukui pasibaigus Gerardas buvo tylus ir ramus. Tačiau jam kilo klausimas. „Kodėl Jėzui turėjo taip skaudėti?“ – paklausė jis.

Mama apglėbė arčiau savęs jį ir Alechandrą. „Jėzus pasirinko jausti skausmą, nes Jis mus myli. Jis jautė visą skausmą, kurį patirsime.“

Gerardas pažvelgė į Alechandrą. „Ar Jėzus žino, koks jausmas sirgti vėžiu?“

„Taip, Jis žino, – tarė Mama. – Jis žino, kaip tai sunku. Ir kadangi Jis žino, koks tai jausmas, Jis žino, kaip mums padėti.“

Gerardas viduje jautė šilumą, tarsi būtų suvyniotas į didelę antklodę. Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus pažįsta ir myli jo šeimą. Jie žino, kaip padėti Alechandrui.

Kai kitą dieną Gerardas grįžo namo iš mokyklos, jis aptiko Mamą pakuojančią krepšį.

„Geros naujienos! – pasakė ji. – Kalbėjausi su gydytoju vaikų ligoninėje. Jie ketina padėti Alechandrui. Rytoj jam bus atlikta operacija.“

Gerardas stipriai apkabino Mamą. „Dangiškasis Tėvas mums padeda! Ar galime Jam pasimelsti ir padėkoti?“

„Puiki mintis, – tarė Mama. – Eikime pas Alechandrą.“

Kai jie kartu meldėsi, Gerardas jautėsi ramus. Dangiškasis Tėvas išklausė jo maldą. Dabar Alechandrui bus atlikta jam reikalinga operacija. Gerardas žinojo, kad Jėzus Kristus supranta, ką jie išgyvena. Ir Jis visada padės jiems jų išbandymuose.

Rikardo Guerero iliustracijos