Spindulinga Majos Raštų eilutė

Maja sėdėjo ant savo namo laiptelių rankomis paremdama smakrą. Pro aukštus medžius saulė švietė skaisčiais, šiltais šviesos spinduliais. Ore tvyrojo pušų kvapas.

Mama išėjo ir atsisėdo greta Majos. „Apie ką galvoji?“

„Turiu pasidalyti savo mėgstamiausia Raštų eilute pradinukų klasėje, – pasakė Maja. – Bet aš neturiu mėgstamiausios. Nežinau, kurią pasirinkti.“

Mama linktelėjo. „Išsirinkti mėgstamiausią Raštų eilutę yra sunku.“ Ji pažvelgė į medžius, tada atsistojo. „Turiu idėją.“

Mama nuėjo į vidų. Grįžusi ji laikė savo Raštus. „Pradėkime nuo pasakojimo. Koks tavo mėgstamiausias Raštų pasakojimas?“

Maja susimąstė. „Man patinka pasakojimas, kaip Jėzus aplanko nefitus.“

Mama pradėjo versti Mormono Knygos puslapius. „Ta istorija prasideda 3 Nefio knygoje.“ Ji parodė puslapį. „Paeiliui skaitykime ir išsirinkime mums patinkančias eilutes.“

Maja linktelėjo ir klausėsi, kaip mama skaito. Ji skaitė, kaip Jėzus Kristus pašaukia savo mokinius. Ji skaitė apie taikdarius ir maldą.

Po to atėjo Majos eilė. Perskaičiusi vieną iš eilučių, ji stabtelėjo. Ji pajuto, tarytum saulė šviestų taip ryškiai, kad pripildo jos širdį.

Ji pažvelgė į mamą. „Man patinka šita.“

„Ir man. Kuo tau ji patinka?“ – paklausė Mama.

Maja gūžtelėjo pečiais ir plačiai nusišypsojo. „Ji apie Jėzų. Ją skaitydama jaučiuosi laiminga.“

Mama irgi nusišypsojo. „Tai puikus būdas, kaip žinoti, kad radai mėgstamą Raštų eilutę. Ar nori ja pasidalyti pradinukų klasėje?“

Maja džiugiai linktelėjo. „Ar padėsi man ją išmokti?“

„Žinoma!“ – pasakė mama.

Mama ir Maja kartojo po vieną žodį. Joms mokantis, paukščiai čiulbėjo medžiuose, tarsi taip pat mokytųsi.

Visą savaitę Maja kartojo savo naują mėgstamiausią Raštų eilutę. Sekmadienio rytą ji truputį nerimavo. Ji mokėsi atkartoti savo Raštų eilutę ilgoje kelionėje į bažnyčią.

Majos pradinukų klasėje tebuvo keletas vaikų. Tačiau įžengusi į klasę Maja pajuto, tarytum jos pilve skraido drugeliai.

Kai atėjo jos eilė pasidalyti, Maja atsistojo ir giliai įkvėpė. „Štai, aš esu įstatymas ir šviesa, – sakė ji. – Žiūrėkite į mane ir ištverkite iki galo, ir jūs gyvensite; nes tam, kuris ištveria iki galo, aš duosiu amžinąjį gyvenimą.“

Kai Maja baigė, ji atsisėdo ir nusišypsojo. Jai pavyko! Nervingi drugeliai dingo, o šiltas, spindulingas jausmas grįžo. Ji žinojo, kad jos mėgstamiausia Raštų eilutė suteiks tokį jausmą, kai tik jai prireiks.

Iliustravo Chloja Dominik