Paramos bendrija – sandorinė bendruomenė

Prezidentė Kamilė N. Džonson

Mano mylimos seserys, nuolankiai ir su džiaugsmu sveikiname jus čia, viršutiniame „Raudonų plytų“ krautuvėlės aukšte, istoriniame Navū, Ilinojuje. Tai šventa vieta, kurioje 1842 m. pranašas Džozefas Smitas suorganizavo Paramos bendriją pagal kunigystės modelį ir visų dalykų atkūrimą per besitęsiantį Jėzaus Kristaus evangelijos sugrąžinimą.

Būtent čia, Navū, Paramos bendrijos seserys ruošėsi gauti palaiminimus Viešpaties namuose. Jos ruošė seseris laikinuose dalykuose, prisidėjo prie šventyklos statymo tvarkant ūkius, siuvant marškinius ir darant viską, kas padėtų pasiruošti palaiminimams Viešpaties namuose. Tačiau jos ruošėsi ir dvasiškai, nes būtent čia ir aplink Navū esančiose giraitėse turėjo galimybę tiesiogiai klausytis mūsų pranašo Džozefo Smito žodžių. Čia jis mokė jas, kaip ruoštis palaiminimams, ateisiantiems, kai jos dalyvaus atliekant apeigas Viešpaties namuose.

Mes žinome ir liudijame, kad būtent per sandorų sudarymą ir jų laikymąsi kilusi stiprybė ir galia palaimino gyvenimą tų seserų ir brolių bei visų šventųjų, kurie po to iš Navū žengė pirmyn į tyrus. Labai džiaugiamės turėdami galimybę jums parodyti šią šventą vietą. Kad ir kur pasaulyje gyventumėte, tikiuosi, kad žinote, jog jūsų šaknys prasidėjo čia, Navū. Mūsų, kaip Paramos bendrijos narių, šaknys buvo įleistos čia. O dabar, medžiui augant ir plečiantis bei šakoms išsikerojus po visą pasaulį, tikiuosi, kad jaučiate ryšį su šia šventa vieta, kurioje moterys atidėdavo į šalį pasaulio rūpesčius ir susitelkdavo tik į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų bei sandorų su Juo sudarymą.

Ką jaučiate būdamos čia?

Sesuo Dž. Anetė Denis

Gera būti šioje vietoje, kur iš pradžių susibūrė tos 20 moterų, o paskui galvoti apie jus visame pasaulyje. Jūs visos, kaip Paramos bendrijos seserys, turite šį paveldą dėl to, kas čia prasidėjo.

Prezidentė Džonson

Čia, Navū, jos sukūrė sandorinę bendruomenę, ar ne?

Sesuo Kristina M. Ji

Jos rūpinosi viena kita.

Prezidentė Džonson

Tikrai taip. Ir mes dabar visame pasaulyje kuriame sandorines bendruomenes, kuriose seserys dalyvauja kunigystės apeigose, sudaro sandoras ir jų laikosi. Kuriame pasaulinę bendruomenę savo broliams ir seserims laiminti.

Sesuo Ji

Kur jos palaiko viena kitą ir rūpinasi viena kita. Skaitant pasakojimus apie Navū mane labiausiai žavi tai, kad visuomet atsirasdavo, kas parūpindavo to, ko reikėjo kam nors, arba kas nors kuo nors rūpindavosi. Tai buvo natūrali jų veiklos dalis. Natūralu, kad mes tuo užsiimame kaip Paramos bendrijos seserys. Viešpats parūpino organizaciją, kurioje seserys galėjo veikti panaudodamos savo prigimtinę atjautą, ir vietą, kur jos galėtų veikti, kad pajustų Jo teikiamą paramą ir pačios galėtų greitai ją suteikti.

Kai šįryt mąsčiau apie seserį Emą, jos misiją ir partnerystę su pranašu, man atėjo mintis: „Jos meldėsi taip pat, kaip ir mes.“ Jos meldėsi už savo vaikus. Jos meldėsi už vyrus ir jų žmonas. Jos meldėsi viena už kitą. Jos turėjo tokių pačių poreikių, kaip ir mes. Esame labiau panašios nei skirtingos. Jos pasitikėjo Viešpačiu. Tuo metu buvo tiek daug nestabilumo, ar ne? Ten buvo mirčių ir nepritekliaus. Bet jos pasitikėjo Juo. Ir kiekviena iš mūsų savaip patiriame nepriteklių ten, kur mums reikia Dievo, kur mums reikia sandorų, kur turime Juo pasitikėti. Dažnai turime viską paleisti ir pasitikėti Juo – kad Jis mus ves per šias vietas – kad galime patikėti Jam savo šeimas, kad galime pasitikėti Juo, kad šios sandoros ir pažadai yra tikresni už viską, ką galime matyti, tikresni už viską, ką galime jausti.

Prezidentė Džonson

Doktrinos ir Sandorų 25 skyriuje, Emai Smit duotame apreiškime, rašoma: „Glauskis prie tavo sudarytų sandorų.“ Manau, kad būtent apie tai ir kalbate. Tai dar vienas būdas pasakyti: „Pasitikėkite manimi. Pasitikėkite mano jums duotais pažadais, nes mano pažadai yra tikri.“ Ir per tuos pačius pažadus, kuriuos duodame Viešpaties namuose, ir, žinoma, per krikštą, mums sugrįžta pažadas, kad Jis visada bus su mumis – kad mus lydės Jo Dvasia, kad aplink mus bus angelai, kurie mums tarnaus ir rūpinsis mūsų poreikiais. Žinau, kad jie vis dar galioja. Ir tuos savo duodamus pažadus Jis davė tiems brangiems šventiesiems čia, Navū; Jis tuos pačius pažadus duoda ir mums, kai dalyvaujame Jėzaus Kristaus evangelijos apeigose, prieinamose mums per kunigystės raktus.

Sesuo Denis

Galvoju apie Emą – kiek vaikų ji neteko, kaip jai teko kraustytis iš vienos vietos į kitą, kaip jie daug ko stokojo. Tačiau jie buvo sudarę sandoras, pradedant krikštu. Jie turėjo sandorinį ryšį su Dievu, kuris juos palaikė. Jis palaikė Emą per visa tai. Nemanau, kad ji būtų galėjusi padaryti tai, ką padarė, jei nebūtų turėjusi tokio sandorinio ryšio su Dievu ir tų pažadų, kuriuos žinojo turinti.

Sesuo Ji

Tai tiesa – tas stabilumas ateina per Jėzų Kristų, būtent apie tai jūs ir kalbate, ar ne? Visa kita mūsų gyvenime juda ir kinta. Žmonės ateina ir išeina. Bet būtent ryšys su Juo yra mūsų tikrasis stabilumas, ar ne?

Prezidentė Džonson

Manau, kad būtent tai jas vedė į priekį – šventyklos statymas, ruošimasis papildomoms sandoroms. Būtent tai joms teikė jėgų žengti į nežinią tuomet, kai jas apimdavo didelis netikrumas. Jų pasitikėjimas sandoromis iš tiesų yra didelis. Na, tai neturėtų stebinti, nes mes visos turėtume pasitikėti jomis, bet koks gražus pavyzdys mums visoms – pasitikėti Viešpačiu ir Viešpaties paskirtuoju atstovu, pranašu žemėje šiandien.

Sesuo Denis

Man labai patinka pasakojimas apie Brigamą Jangą šventykloje, kur jis atliko apeigas. Ten buvo daugybė žmonių, ir jis ten buvo iki vėlyvos nakties, kad žmonės galėtų gauti šventyklinį apdovanojimą. Jis tarė: „Gerai, užteks.“ Dėl juos supusių piktų minių darėsi labai pavojinga. Jis tarė, kad atėjo laikas išvykti, keltis per Misisipę. Bet kai kitą rytą jis atsikėlė, šventyklos šventorius ir pati šventykla buvo pilni žmonių, nenorėjusių išvykti tol, kol negaus šventyklinio apdovanojimo. Jie numanė, kad jiems prireiks tų palaiminimų ir kad prireiks ne vienų metų, kol jie turės kitą šventyklą. Būtent mūsų sandoros padeda mums užmegzti stipresnį ryšį su Tėvu Danguje ir Jėzumi Kristumi ir suteikia mums jėgų, kurių reikia, kad galėtume judėti pirmyn, kaip ir tie pirmieji šventieji, kad ir kur būtume pasaulyje.

Prezidentė Džonson

Turiu keletą protėvių, kurie paskutinėmis dienomis čia, Navū, taip pat turėjo palaiminimą ir galimybę gauti šventyklinį apdovanojimą. Aš laikausi ant jų pečių, kaip ir mes visos laikomės ant pečių šių brangių seserų, kurios su tikėjimu žengė pirmyn pasitikėdamos sandoromis.

Sesuo Denis

Papasakokite apie savo protėvius.

Prezidentė Džonson

Na, Fenė Dek Periš ir jos dukra Džeinė, žinoma, ir mano ketvirtos eilės prosenelis Samuelis Perišas – jie visi gavo šventyklinį apdovanojimą čia 1846 m. vasarį ir buvo dalis tos penkių tūkstančių žmonių grupės, apie kurią užsiminėte. Man labai patinka žodžiai, kuriais Džeinė apibūdino tą laiką. Ji sakė: „Mes turime Jėzaus Kristaus evangeliją, turime Bažnyčią ir turime šventyklą.“ Ji pridūrė: „O, koks džiaugsmas pripildė mūsų sielas, nes turime šventyklą.“

Vis mąstau ir galvoju, kad jiems tai buvo didelio netikrumo metas. Jie ruošėsi palikti šią gražią jų įkurtą bendruomenę ir keliauti į tyrus. Ir kartu tai buvo didelio džiaugsmo metas. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti jos džiaugsmą, jos ramybę?

Sesuo Ji

Tarp visų jų patiriamų sunkumų jie jautė ramybę ir džiaugsmą.

Prezidentė Džonson

Tikrai taip. Taip buvo dėl jų sudarytų sandorų. Kristinos protėviai irgi buvo ten tuo pačiu metu. Esame tikros, kadangi jie buvo bendraamžiai, jie buvo draugai, kaip ir mes dabar.

Sesuo Ji

O jei tada nebuvo, tai dabar yra.

Prezidentė Džonson

Dabar jie yra. Be abejo.

Sesuo Ji

Nensė Sabin iš mamos pusės buvo maždaug 17-os metų, kai prisijungė prie Bažnyčios. Tuo metu ji taip pat gavo šventyklinį apdovanojimą Viešpaties namuose. O jūsų Džeinei buvo vos 20 metų.

Prezidentė Džonson ir sesuo Ji

Manome, kad jos gyveno labai arti viena kitos.

Sesuo Ji

Tikrai, jos persimetė žodeliu ar dviem. Bet kaip malonu pagalvoti, kad dabar čia sėdi jų palikuonės ir kad čia tarp jų tvyro draugystė. Kad mes irgi glaudžiamės prie savo sudarytų sandorų, kaip glaudėsi ir jie, kad mes irgi turime tokį pat tikėjimą, kad pasitikime Viešpačiu visa širdimi. Kad mes to nepamiršome. Tai perduodame iš kartos į kartą.

Ar turime protėvių čia, ar ne, ar turime protėvių visame pasaulyje, ar ne, mes pradėjome nuo čia sudarytų sandorų, ir tai tęsiasi amžinai. Visi mūsų šiandienos pasirinkimai yra svarbūs. Kai laikomės sudarytų sandorų, jie taps svarbūs ne tik jums, bet ir tiems, kurie ateis po jūsų, ir tiems, kurie yra šioje uždangos pusėje ir anapus jos. Manau, kad šiandien mūsų Paramos bendrijoje yra nemažai seserų, kurios galbūt jaučiasi per jaunos arba per senos. Arba jos nėra išsilavinusios, arba jos nėra… na, kokios bebūtų priežastys. Galbūt jaučiatės, jog nesate pasirengusios šiam darbui. Bet noriu jums pasakyti, kad jūs esate pasirengusios ir kad mums tikrai jūsų reikia. Viešpačiui reikia, kad jūs šiandien dalyvautumėte šiame darbe. Turime dovanų ir talentų, kurių dabar reikia pasauliui.

Prezidentė Džonson

Gavome pranašišką patikinimą, kad kaip seserys mes galime ir turime keisti pasaulį. Turime ruošti pasaulį antrajam Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimui. O kaip tai galėsime padaryti? Na, tai padarysime kurdamos sandorinę bendruomenę. Ir kartais mano sandorinė bendruomenė yra vieno žmogaus bendruomenė – iš tikrųjų dviejų, nes esu sandoriniame ryšyje su Juo.

Sesuo Ji

Tiesa.

Prezidentė Džonson

Tačiau tada jūsų sandorinė bendruomenė gali plėstis ir augti. Prisiminiau vieną nesenai įvykusį gražų nutikimą. Tai buvo Paramos bendrijos seserų grupelė. Visos glaudžiai susėdome ratu viena priešais kitą. Lankiausi apygardoje ir susitikau su apygardos Paramos bendrijos prezidente, apygardos Pradinukų organizacijos prezidente ir apygardos Merginų organizacijos prezidente, pakrikštyta Bažnyčioje vos prieš vieną mėnesį. Ji jautėsi šiek tiek suglumusi ir nerimavo, kaip ji sugebės vykdyti gautą naują pavedimą. Man labiausiai patiko, kai Paramos bendrijos prezidentė atsisuko į ją ir nuoširdžiai tarė: „Nesijaudink, mes tau padėsime.“ Tai ir yra svarbiausia. Kad ir kur būtume, turime tą sandorinę bendruomenę, orientuotą į Jėzų Kristų. Naudodamosi šiomis prigimtinėmis mums duotomis dovanomis, mes rūpinamės viena kita. Būtent taip ir nutiko ten. Jai nereikia nerimauti. Ji gali pasitikėti Viešpačiu. Ji turėjo savo Paramos bendrijos seseris.

Sesuo Denis

Nes mes visos esame Paramos bendrijos narės, kad ir kur tarnautume.

Prezidentė Džonson

Teisingai. Taigi, kurį laiką ji tarnaus Merginų organizacijoje pas merginas. Tačiau ji visada bus Paramos bendrijos dalis. Tos Paramos bendrijos seserys apkabino ją ir tikrai ja pasirūpins.

Sesuo Ji

Man tai labai patinka. Viskas čia susipina, ar ne?

Prezidentė Džonson

Taip, be abejonės.

Sesuo Ji

Nes jei palaiminsime vieną vaiką, palaiminsime visą šeimą. Jei palaiminsime vieną motiną, palaiminsime visą šeimą. Ar vieną tėvą. Viskas tarpusavyje susiję, ir tai taip gražu. Mes puikiai bendradarbiaujame su Jėzumi Kristumi. Jis yra mūsų svarbiausias bendražygis, galintis visame kame padėti. Manau, kad kartais mes moterys mėgstame viską daryti pačios. Ir tai nėra blogai. Tai Jo mums duota dovana imtis iniciatyvos ir ką nors nuveikti. Tačiau manau, kad kartais Jis mane pastato į tokią situaciją, kai suglumstu tiek, kad telieka pasitikėti Juo. Visai tai tam, kad užmegztume ryšį su Juo ir žinotume, kodėl darome tai, ką darome. Argi nematote, kad tos seserys čia, Navū, žinojo, kodėl jos darė tai, ką darė? Nes jos mylėjo Viešpatį ir norėjo laikytis su Juo sudarytų sandorų – kaip norime ir mes.

Sesuo Denis

Padėdamos kitiems pajusti Jo meilę, jos pačios ją jautė. Manau, kad visos turime nepamiršti, jog tarp mūsų yra ir tų, kurioms dėl kokių nors priežasčių sunku jausti Viešpaties meilę. Tačiau kai išeiname į žmones, nuoširdžiai juos apkabiname ir leidžiame jiems pajusti mūsų meilę, jie dažnai pradeda jausti ir Gelbėtojo meilę.

Sesuo Ji

Jis žino, kad mums dažnai reikia jausti Jo meilę, todėl Jis suteikia mums tuos atjautos jausmus, kad tarnaudami kitiems meilę jaustume tiek mes, tiek ir jie.

Prezidentė Džonson

Manau, kad visos mūsų seserys turi galimybę tapti pasaulinės iniciatyvos, skirtos moterų ir vaikų gerovei, dalimi, kurios dalyvautų atlikdamos paprastus darbus savo namuose, kaimynystėje ir bendruomenėse. Ir tai darome atskirai vienai motinai, vienai moteriai, vienam vaikui, kaip tai darė Gelbėtojas.

Sesuo Ji

Koks gražus kvietimas, ar ne? Kad tiek per laikinus, tiek per dvasinius dalykus galime eiti pas Jį. Mums reikia tiek laikinųjų, tiek dvasinių dalykų, ar ne? Man ką tik šovė mintis, kad mūsų aplinkybės yra mažiau svarbios nei mūsų ryšys su Dangiškuoju Tėvu ir Gelbėtoju.

Manau, kad kartais galime sėdėti Paramos bendrijoje ir jaustis tarsi būtume vienos, arba sėdėti, kad ir kur būtume, bet suprasti, kad visi sėdintys šalia tavęs taip pat susiduria su sunkumais ir taip pat trokšta būti mylimi, taip pat yra mylimi, vertinami ir turi savo vietą. Manau, kad kai dalijamės savo mintimis ir patirtimi Paramos bendrijoje ir turime progą tai daryti, galime suprasti, jog esame labiau panašesnės nei skirtingos.

Tačiau aš žinau ir galiu paliudyti, kad niekada nesame vienos, kad Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas jus pažįsta. Kad Jie žino apie jūsų poreikius, kad jiems rūpi tai, kas rūpi jums, ir trokšta jus palaiminti, ir kad šalia jūsų esančios seserys taip pat trokšta būti mylimos ir turėti galimybę prisidėti ir jaustis vertinamos. Žinau, kad Jis tai žino, kad yra kartu su mumis, kai priimame sprendimus, susiduriame su sunkumais ir džiaugsmais. Kad Jis yra šalia mūsų. Galime su Juo pasitarti. Kokia graži ir palaiminga galimybė žinoti, kad dėl to, jog Jis vienas nuėjo šį kelią, mums niekada nereikės to daryti.

Sesuo Denis

Žinote, įsivaizduoju, kaip dabar mus stebi seserys visame pasaulyje. Netrukus turėsime galimybę pasiklausyti apaštalo, vyresniojo Deilo G. Renlando iš Dvylikos Kvorumo. Turime didelę privilegiją pasiklausyti jo žodžių. Po to turėsite galimybę liudyti viena kitai apie tai, ką pajutote savo širdyje, ką jums paliudijo Dvasia, apie palaiminimą, kurį teikia Paramos bendrija, apie su Gelbėtoju sudarytą sandorą ir apie tai, ką Jis jums reiškia jūsų gyvenime. Koks nepaprastas jausmas galvoti apie visas seserų grupes visame pasaulyje ir jausti, kad esame pasaulinė sandorinė bendrija, kad ir kur būtume. Mes mylime jus, sesės!

Prezidentė Džonson

Kokia palaima būti sandoros moterimis Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Seserys, koks šlovingas dabar metas, ir mes visos drauge liudijame, kad dalyvaujame Gelbėtojo Jėzaus Kristaus darbe. Mes žinome, kad Jis gyvas. Žinome, kad Jis myli mus. Žinome, kad Jis trokšta, jog su Juo palaikytume sandorinį ryšį. Ir žinome, kad Jis nori, jog mes teiktume Jo paramą seserims ir broliams visame pasaulyje. Ir kai tai darysime, kai tapsime įrankiu, per kurį Jis teiks paramą kitiems, pačios sulauksime paramos iš Jo.

Mes liudijame, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai vadovauja dabartinis pranašas. Mes mylime jį. Mes jį gerbiame ir palaikome.

Liudijame, kad Džozefas Smitas – oho – buvo Sugrąžinimo pranašas, kad jis sugrąžino viską, įskaitant senovinę tvarką moterų, kurios drauge teikia Jėzaus Kristaus paramą kitiems. Nuo pat pradžių, nuo 1842 m., mūsų tikslas yra sugrąžinti visus Dangiškojo Tėvo vaikus namo. Žinome, kad visa tai įmanoma per Gelbėtoją Jėzų Kristų. Dėl Jo Apmokėjimo galime būti švarios, pilnavertės ir pašventintos, ir sugrįžti namo į savo dangiškuosius namus, būti išaukštintos ir gyventi Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus akivaizdoje.

Mums, Paramos bendrijos narėms, viskas prasidėjo čia.

Kokia šlovinga proga mums būti šioje šventoje vietoje.

Šiandien aplink save jautėme angelus.

Seserys, mes liudijame, kad esate mylimos, kad esate pažįstamos ir brangios Dievo akyse. Šį liudijimą jums paliekame šventu mūsų Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.