Gyvybiškai svarbios evangelijos maistinės medžiagos

Brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas už galimybę kalbėti religijos pedagogams šioje pasaulinėje transliacijoje. Dėkoju, kad skiriate laiko, ir dėkoju už viską, ką darote, kad padėtumėte Viešpaties darbui judėti pirmyn. Žinokite, kad jūsų sėkmė „visų pirma matuojama jūsų pastangomis padėti Dievo vaikams tapti ištikimais Jėzaus Kristaus mokiniais“. Jūsų sėkmė priklauso ne nuo to, kiek jūsų mokinių taps ištikimais Gelbėtojo mokiniais; ji nepriklauso nuo to, kaip jie pasirinks reaguoti į jūsų mokymą, kvietimus ar nuoširdžius gerumo gestus. Jūsų pareiga yra mokyti aiškiai ir galingai, kad jie galėtų priimti pagrįstą sprendimą, kuris juos palaimins. Kiekvienas žmogus turi valios laisvę. Todėl pasakysiu jums, ką pranašas Džozefas Smitas pasakė pirmiesiems Bažnyčios misionieriams šiame evangelijos laikotarpyje: „Jei atliksite savo pareigą, jums bus taip pat gerai, tarsi visi žmonės būtų priėmę evangeliją.“

1916 metais vyresnysis Deividas O. Makėjus sakė: „Nė vienam vyrui [ar moteriai] negali tekti didesnė atsakomybė, nei būti Dievo vaikų mokytoju.“ Panašiai yra ir šiais laikais. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, ypač augančiajai kartai, labai svarbus mokytojas, kuris tiki ir moko tikėjimo.

Tuoj perskaitysiu prezidento Džefrio R. Holando citatą, ir jūs pamatysite ryšį. Tačiau į pagalbą pakviečiau keletą savanorių. Į priekį išeis Rysai ir Aštonai, ir kiekvienas iš jų gaus po „Twinkie“. Kaip žinote, „Twinkie“ yra vanilinis pyragėlis su kreminiu įdaru. Norėčiau, kad jie atsidarytų savo „tvinkį“ ir pradėtų jį valgyti. Kiekvienas jų gauna po servetėlę. O aš pabandysiu parodyti ryšį tarp viso to.

1998 metais prezidentas Džefris R. Holandas pabrėžė, kaip svarbu susitelkti į gyvybiškai svarbių evangelijos elementų mokymą. Savo kalboje jis mokė: „Privalome atgaivinti ir aukštumon vėl iškelti mokymo Bažnyčioje kokybę – tiek namuose, tiek iš sakyklos, […] tiek, be abejo, klasėse. […]

Kai krizės ištiks mūsų gyvenimus, […] žmonių filosofijų, susietų su vos keliomis Raštų ištraukomis ir eilutėmis, mums nepakaks. Ar iš tiesų mes ugdome savo [mokinius] taip, kad jie gautų palaikymą, kai susidurs su gyvenimo sukrėtimais? O gal tik duodame jiems teologinius skanėstus be dvasinių kalorijų?“

Dabar, prezidente Rysai, kai tai suvalgėte, beveik, kaip manote, kiek gramų maistinių skaidulų buvo jūsų pyragėlyje? Tiesą sakant, nulis.

Sese Rys, kiek, jūsų manymu, tame „Twinkie“ buvo kalcio miligramų? Tiesą sakant, nulis.

Ir sese Ašton, kaip manote, kiek ten buvo vitamino A? Tiesą sakant, nulis.

Ir broli Aštonai, kiek ten buvo vitamino C? Taip, yra dėsningumas. Jame nebuvo vitamino C.

Kai buvau mažas, labai mėgau „tvinkius“. Jei tėvai būtų leidę, pusryčiams, pietums ir vakarienei būčiau valgęs tik „tvinkius“. Taigi, jei tėvai man būtų leidę tai daryti, ar žinote, į ką dabar žiūrėtumėte? Iš tiesų būčiau osteoporozės varginamas aklas žmogus, užkietėjusiais viduriais ir sergantis skorbutu. Tai nebūtų gražus vaizdelis.

Ačiū mūsų savanoriams. Iš tikrųjų atėjau čia ne tam, kad aptarčiau netinkamos mitybos poveikį mūsų fizinei sveikatai. „Tvinkiai“ gali būti skanūs, bet juose nėra jokios maistinės vertės. Aš atėjau čia aptarti dvasinės mitybos, kurią siūlote savo mokiniams.

Kai priešais mus stovi žinių trokštantys mokiniai, turime juos maitinti geruoju Dievo žodžiu, o ne dvasiniais „tvinkiais“, kuriuose nėra dvasinio maisto. Mažai tikėtina, kad tie, kurie maitinami dvasiniais „tvinkiais“, visam gyvenimui taps Jėzaus Kristaus mokiniais – žmonėmis, užaugusiais Viešpatyje ir įgijusiais „Šventosios Dvasios pilnatvę“. Maitinami dvasiniais „tvinkiais“ jie greičiausiai užaugs dvasiškai užsispyrę, netikintys ir pasimetę.

Norint kovoti su netinkama dvasine mityba, mūsų mokiniams reikia bent keturių maistinių medžiagų turinčių metaforinių elementų. Pirmasis yra liudijimas apie Dangiškąjį Tėvą ir Jo planą, Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą bei Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvės sugrąžinimą šiomis pastarosiomis dienomis. Tam turime mokyti sugrąžintosios tiesos ir liudyti šias tiesas.

Norėčiau pateikti pavyzdį. Prieš eilę metų viena gydytoja iš Kinijos, vardu Greisė, 18 mėnesių lankė medicinos įstaigas Solt Leik Sityje. Ji atvyko susipažinti su medicininiais širdies transplantacijos ypatumais. Mano šeima su ja susidraugavo, kvietėme ją į daugelį veiklų. Kalėdų dieną, kuri buvo sekmadienį, pakvietėme ją į sakramento susirinkimą Bažnyčioje. Tikėjomės, kad kalbose nuo sakyklos bus mokoma apie Jėzų Kristų ir pabrėžiamos Kalėdų šventimo priežastys. Aš tarnavau kuolo prezidentu ir per tą susirinkimą sėdėjau ant pakylos. Mano žmona ir dukra kartu su Greise sėdėjo tarp susirinkusiųjų.

Po sakramento pirmasis kalbėtojas papasakojo gerai žinomą, bet išgalvotą istoriją apie ketvirtąjį išminčių. Ji buvo gražiai papasakota ir sukėlė sentimentų. Kitas kalbėtojas savo kalbą grindė pasakojimu apie tris sužmogintus medžius. Vienas iš tų medžių norėjo būti graži skrynia, bet vietoj to tapo pašarų dėže gyvuliams, ėdžiomis, į kurias Betliejuje buvo paguldytas kūdikis. Antrasis norėjo tapti žavingu burlaiviu. Vietoj to jis tapo niekuo neišsiskiriančia valtimi, kuria Galilėjos ežere naudojosi paprasti žvejai. Per vieną siautulingą audrą žmogus, kurį kiti vadino „Mokytoju“, pasakė: „Nusiramink!“, ir audra nurimo. Trečiasis medis norėjo būti panaudotas sukurti kai kam, kuo būtų galima grožėtis iš tolo. Vietoj to jis tapo sijomis, ant kurių buvo nukryžiuotas žmogus ant kalvos, vadinamos Kalvarija. Vėl dar viena išgalvota, bet sentimentali Kalėdų istorija.

Buvau nusivylęs to susirinkimo kalbomis ir jaučiau, kad dėl Greisės negaliu leisti, jog jis taip baigtųsi. Nors mums nebeliko laiko, pasilenkiau prie vyskupo ir paklausiau: „Ar jūs ketinate pataisyti šį susirinkimą, ar norite, kad tai padaryčiau aš?“ Jis atsakė, kad pasirūpins. Jis nuėjo prie sakyklos ir per penkias minutes paaiškino, kas buvo Betliejaus Kūdikėlis ir ką Jis nuveikė. Vyskupas galingai paliudijo apie Jėzų Kristų, kaip apie visos žmonijos Gelbėtoją. Tada paskelbė baigiamąją giesmę bei maldą ir atsisėdo.

Kai buvo giedama baigiamoji giesmė, Greisė pasilenkė prie mano žmonos ir tarė: „Rūta, kai tas vyskupas kalbėjo, susirinkime kažkas pasikeitė!“ Ir iš tiesų pasikeitė. Kalbėtojai turėjo gerų ketinimų, bet pateikė teologinių „tvinkių“, dvasiškai tuščių kalorijų, skurdžių tikėjimo ir liudijimo išraiškų, kuriose nebuvo Dievo žodžio galios, taigi ir Dvasios poveikio.

Nuoširdus vyskupo liudijimas rėmėsi Raštuose skelbiamomis tiesomis ir Viešpaties pranašų mokymais; tai ir pakvietė Dvasią į susirinkimą. Padariau išvadą, kad Dvasiai sunku paliudyti apie išgalvotos istorijos teisingumą. Kad ir ką dar darytume mokydami, turime visada savo mokymą grąžinti prie Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo, Dangiškojo Tėvo ir Jo plano bei Evangelijos sugrąžinimo. Žinoma, kad patrauktume mokinių dėmesį, yra gerai naudoti istorijas, net ir išgalvotas. Turiu omeny, kad aš pasinaudojau „tvinkiais“, kad patraukčiau jūsų dėmesį. Bet kai jau patraukiame mokinių dėmesį, tada turime pateikti maistą, kuris keičia gyvenimą. Turbūt po „tvinkių“ turėjau patiekti morkų lazdelių, brokolių, humuso, bet to nepadariau.

Apaštalas Paulius skelbė: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Tada Paulius uždavė keletą klausimų, kurie padeda mums suprasti, kaip svarbu, kad įgaliotas mokytojas mokytų šio esminio elemento. Jis paklausė: „Kaip jie šauksis To, kurio neįtikėjo?! Ir kaip įtikės Tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti?“ Tada Paulius pateikė tokią išvadą: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio.“ Kad mokiniai išsiugdytų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo pagrindiniu vaidmeniu Tėvo plane, svarbiausia mokyti juos apie Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų. Šios konferencijos tema pasako viską: „Ieško[kite] šito Jėzaus, apie kurį rašė pranašai ir apaštalai“.

Garsus škotų religinis reformatorius ir pamokslininkas Tomas Čalmersas rašė apie savo patirtį mokantis šio principo. Čalmersas gyveno 1780–1847 metais. Gyvenimo pabaigoje Čalmersas suprato, kad pamokslaudamas atliko neplanuotą eksperimentą. Daugelį metų jis pamokslavo prieš bet kokį amoralumą ir charakterio ydas. Jis daugiausia dėmesio skyrė savo parapijiečių išoriniam elgesiui, iš esmės mokydamas Dešimties Įsakymų. Rezultatas nuvylė. Jis pastebėjo, kad jo žodžiai parapijiečių moralinius įpročius „veikia kaip plunksna“. Jis suprato, kad net ir įtikinus žmogų nevogti, jo siela lieka nepakitusi; žmogus viduje netampa kitoks, nors ir susilaikė nuo blogo elgesio. Kitaip tariant, galima pakeisti elgesį nepakeitus mokinio širdies.

Tada Čalmersas pradėjo skelbti susitaikymą su Dievu ir nuodėmių atleidimą per Kristaus kraują. Tik jam pradėjus taip mokyti savo parapijiečius, jie ėmė taisyti savo gyvenimą. Didžioji pamoka, kurią jis išmoko, yra ta, kad „skelbti Kristų yra vienintelis veiksmingas būdas skelbti moralę“. Jis suvokė savo ankstesnę klaidą – kad dirbo siekdamas pakeisti elgesį, o ne širdį. Dabar jis stengėsi keisti širdis, ir elgesys natūraliai ir lygiagrečiai pasikeitė.

Žinojimas, kad Jėzus yra Kristus, kad Jis yra mano Gelbėtojas ir Išpirkėjas, pakeitė mano gyvenimą ir širdį. Šis žinojimas pakeitė mano elgesį taip, kaip niekas kitas. Žinau, kad esu Jo beribės apmokančiosios aukos gavėjas. Šis žinojimas iš tiesų keičia gyvenimą.

Antrasis mokiniams reikalingas ir maistinių medžiagų turintis dvasinis elementas yra asmeninis ryšys su jumis. Taip yra todėl, kad asmeninis ryšys su jumis gali padėti mokiniams lengviau atsigręžti į Gelbėtoją. Jis visada bus tikrasis dvasinės mitybos šaltinis. Bet mokytojo ir mokinio ryšys padeda mokiniams būti atviriems Gelbėtojo žodžiams. Net ir praėjus daugeliui metų po to, kai oficialiai baigsite mokyti mokinius, jūsų ryšys gali ir toliau daryti teigiamą įtaką jų gyvenimui. Jūsų įtaka bus ilgalaikė dėl to, kad iš gilios meilės ir rūpesčio dėl jų gerovės nukreipėte juos į Viešpatį ir Jo mokymą, o ne į save.

Pats tai patyriau. Tokią įtaką man darė viena iš Pradinukų organizacijos mokytojų, Bekė. Kai buvau vaikas, užuot barusi už mano akivaizdžias klaidas, Bekė, pamačiusi mane darant ką nors gero, paspausdavo man skruostą, paglostydavo galvą ir sakydavo: „Deilai, tu toks geras berniukas!“ Nemaniau, kad tai žemina, greičiau laukdavau tų progų nutinkant. Vėliau, kai jau buvau jaunuolis, nebe Pradinukų organizacijoje, mano šeima, daug metų gyvenusi Suomijoje ir Švedijoje, sugrįžo į tą apylinkę. Bekė priėjo prie manęs, kai padalijau sakramentą, paspaudė man skruostą, patapšnojo per galvą ir pasakė: „Deilai, tu toks geras berniukas!“ Kai grįžau iš misijos ir sakramento susirinkime papasakojau apie savo misiją, Bekė priėjo prie manęs, paspaudė skruostą, paglostė galvą ir pasakė: „Deilai, tu toks geras berniukas!“ Per po to einančius dešimtmečius priėmiau geresnius sprendimus, nei būčiau priėmęs kitu atveju, – iš dalies todėl, kad Bekė nukreipė mane į Gelbėtoją, o aš nenorėjau jos nuvilti.

Vieną sekmadienį, po to, kai buvau pašauktas į Dvylika, grįžau į apylinkę, kurioje užaugau. Bekė vis dar gyvena toje apylinkėje. Sėdėjau pakylos gale, trumpai pakalbėjau sakramento susirinkime ir atsisėdau. Po baigiamosios maldos Bekė, kuriai tada buvo virš 70 metų, surengė pasalūnišką ataką. Ji priėjo aplenkusi choro kėdes už manęs, suspaudė pirštais man skruostą, paglostė galvą ir pasakė: „Deilai, tu toks geras berniukas!“

Kiekvieno mokinio gyvenime reikia vienos ar kelių tokių Bekių – mokytojų, kurie su jais palaiko ryšį visą gyvenimą, kurie parodė jiems Gelbėtoją, kurie daro įtaką jų mąstymui ir elgesiui, kurių mokiniai nenori nuvilti. Kai mokinius sužeis krizės, kurias jie neabejotinai patirs, galite suteikti jiems saugią vietą, į kurią jie galėtų užsukti ieškodami meilės ir nuraminimo. Tiesa, gali būti tokių, kurie priešinsis jūsų bandymams pažinti juos, tačiau tai nesutrukdys jums juos mylėti. Gali būti, kad besipriešinantiems mokiniams turėsite didesnę įtaką, nei manote.

Trečiasis maistinių medžiagų turintis metaforinis elementas, kurio reikia kiekvienam mokiniui, yra gebėjimas rasti atsakymus į jiems iškylančius klausimus ir neraminančius dalykus apie Bažnyčią. Prieš aštuonerius metus vyresnysis M. Raselas Balardas religijos pedagogams patarė:

„Praėjo tie laikai, kai mokinys užduodavo nuoširdų klausimą, o mokytojas atsakydavo: „Nesijaudink dėl to!“ Praėjo tie laikai, kai mokinys išsakydavo rimtą jam nerimą keliantį dalyką, o mokytojas į tai atsakydavo liudijimu, siekdamas išvengti atsakymo. Praėjo tie laikai, kai mokiniai buvo apsaugoti nuo Bažnyčią puolančių žmonių. […]

Prieš išleisdami [mokinius] į pasaulį, paskiepykite [juos] pateikdami tikrą, apgalvotą ir tikslų evangelijos doktrinos, Raštų, mūsų istorijos ir tų temų, kurios kartais suprantamos klaidingai, aiškinimą.“

Mokytojai, jūs galite padėti mokiniams mokydami juos, ką reiškia derinti studijavimą ir tikėjimą mokantis. Galite juos mokyti, pamokose pademonstruodami tokį įgūdį ir požiūrį.

Jėzaus Kristaus evangelija mūsų dienomis buvo sugrąžinta per apreiškimą. Todėl žinome, kaip sugrįžti į dangiškuosius namus, tačiau mums vis dar gali kilti klausimų ir nerimą keliančių dalykų, į kuriuos nuoširdžiai norėtume gauti atsakymus. Mokiniai stebės, kaip atsakinėjate į sudėtingus klausimus; vengimas atsakyti į nuoširdžius klausimus ar jų ignoravimas sukels dar daugiau klausimų. Turite būti pasirengę rodyti kitiems, kaip ieškoti atsakymų, ir padėti jiems stiprinti tikėjimą Viešpačiu ir Jo dieviškaisiais tiesos šaltiniais. Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas mokė: „Klausimų uždavimas nėra silpnumo ženklas; tai yra augimo pirmtakas.“ Todėl Bažnyčia parengė puikų, patikimą šaltinį žmonėms, ieškantiems atsakymų į savo klausimus, ir kitiems, kurie stengiasi jiems padėti. Mūsų tikslas – padėti sustiprinti tikėjimą į Jėzų Kristų, net ir pateikiant keletą pasiūlymų, kaip žvelgti į sudėtingas ir kartais sunkias temas.

Šį šaltinį galima rasti tiek ChurchofJesusChrist.org svetainėje, tiek „Evangelijos bibliotekos“ programėlėje. Jei nesate susipažinę su šiais šaltiniais, leiskite parodyti, kur tai yra „Evangelijos bibliotekos“ programėlėje. Atidarykite programėlę „Evangelijos biblioteka“. Iš pagrindinio puslapio pereikite į biblioteką. Bakstelėkite „Temos ir klausimai“. Čia pamatysite skyrių „Ieškokite atsakymų į iškilusius klausimus“, kitą skyrių „Padėkite kitiems iškilus klausimams“, o programėlėje anglų k. – ir abėcėlinį sąrašą su daugybe dominančių temų.

Skyriuje „Ieškokite atsakymų į iškilusius klausimus“ dėstomi principai, kuriais galime vadovautis studijuodami, kai nuoširdžiai ieškome atsakymų į savo klausimus – ar apie tikėjimą, doktriną, ar apie Bažnyčios istoriją. Šio skyriaus įvade aiškinama, kad klausimai yra svarbi dvasinio augimo dalis ir kad atsakymų ieškojimas gali trukti visą gyvenimą. Šiame skyriuje pateikti principai skatina mus sutelkti gyvenimą į Jėzų Kristų, nes būtent ant Jo turime statyti savo tikėjimo pamatą. Mums primenama, kad Dievo sukurtas išgelbėjimo planas suteikia perspektyvą mūsų klausimams. Toji perspektyva padeda mums atskirti pagrindines evangelijos tiesas nuo ne tokių esminių dalykų. Kad tikėjimas augtų, turime pasirinkti tikėti. Tada turime veikti su tikėjimu ir tvirtai laikytis to, ką žinome. Taip elgdamiesi giliname savo supratimą apie Jėzų Kristų ir tikėjimą į Jį.

Papildomi šiame skyriuje aptariami principai skatina mus būti kantrius su savimi, su kitais ir su Viešpaties parinktu laiku. Turime prisiminti, kad apreiškimas yra procesas, kuris dažnai prasideda nuo klausimų, dažnai ateina eilutė po eilutės ir kartais gali būti sudėtingas. Ieškodami atsakymų, turėtume siekti Šventosios Dvasios vedimo ir stengtis suprasti praeitį, susiedami dalykus į kontekstą.

Skyriuje „Padėkite kitiems iškilus klausimams“ pateikiami principai, kuriais galime vadovautis bendraudami su kitais, kuriems iškilo klausimų. Kad ir kas nutiktų, turėtume kalbėti pagarbiai, išklausyti su empatija ir rodyti Kristaus meilę. Taigi klausykitės ir atsakykite su meile. Stenkitės suprasti, atsižvelgti į kitų turėtą patirtį ir venkite atmesti ar smerkti. Tai darydami galime pripažinti savo ribotumą. Atminkite, kad nors ir turime evangelijos pilnatvę, neturime atsakymų į visus klausimus. Ieškant kai kurių atsakymų, teks palaukti papildomo apreiškimo. Kalbant apie kai kuriuos klausimus ir kai kuriuos klausiančiuosius, mes paprasčiausiai nežinome pakankamai apie Viešpaties valią ir Bažnyčios doktrinos pilnatvę, kad visiškai patenkintume mokinius. Tokiose situacijose bandymas įtikinti klausiančiuosius papildoma logika ar argumentais gali nepadėti.

Spąstai, į kuriuos netyčia gali pakliūti daugelis mokytojų, yra pateikti priežastis ar paaiškinimus, kurių Viešpats nepateikė. Kai taip nutinka, pateikta priežastis ar atsakymas galiausiai gali nepasitvirtinti, ir tada mokinio tikėjimas gali susilpnėti. Geriau pasakyti, kad nežinome, nei priežastį ar paaiškinimą išgalvoti. Juk, galiausiai, tikėjimas yra pasirinkimas, ir kartais vienintelis atsakymas yra remtis tikėjimu į Viešpatį Jėzų Kristų ir tikėjimu Jo evangelijos sugrąžinimu bei kantriai laukti Viešpaties atsakymų, kai Jis nuspręs juos atskleisti. Pasitikime Viešpačiu ir stengiamės elgtis atsargiai ir būti patikimas šaltinis, į kurį kiti gali kreiptis pagalbos.

Galime skatinti mokinius ugdyti savo asmeninį dvasinį liudijimą apie Dangiškojo Tėvo meilę ir apie tai, kad Jėzus Kristus apmokėjo už juos. Atminkite, kad net jei mokiniai nepriima visos evangelijos, jie vis tiek gali tikėti Jėzaus Kristaus žodžiais ir būti jiems ištikimi. Kai jie nesupranta kokio nors Bažnyčios aspekto, jie vis tiek gali turėti tvirtą liudijimą, kad Dangiškasis Tėvas juos myli ir nori jiems geriausio ir kad Jėzus Kristus yra jų Gelbėtojas.

Pastebėsite, kad daugelį pasiūlymų, kaip padėti kitiems atsakyti į iškilusius klausimus, veiksmingiausia atlikti individualiai. Tikiu, kad tai yra geriausias būdas. Mokytojui gali būti neprotinga leisti, kad visa pamoka būtų skirta atsakyti į vienam žmogui svarbų klausimą. Mokinių klausimai neturėtų nukreipti nuo suplanuotos mokymo programos, skirtos tikėjimui ugdyti. Visada atminkite, kad jūsų tikslas yra ugdyti visos klasės tikėjimą, o ne blaškytis dėl keleto kalbių mokinių. Kaip ir visame mokyme, taip ir sprendžiant klausimus reikia Dvasios vedimo.

Šio skyriaus turinys taip pat primena, kad, net kai padedame kitiems, turėtume maitinti ir savąjį tikėjimą. Sesuo Tamara V. Runja mums patarė „[ne]persekioti savo artimųjų, kurie jaučiasi pasimetę“. Kaip Lehis regėjime apie gyvybės medį, verčiau „pasili[ki]te ten, kur esate, ir kvie[ski]te juos. Einate prie to medžio, pasiliekate prie jo, toliau valgote vaisių ir su šypsena veide toliau kviečiate artimuosius ir savo pavyzdžiu rodote, kad valgyti vaisių yra laimė!“

„Temų ir klausimų“ principai, ypač tie, kurių mokoma skyriuose „Ieškokite atsakymų į iškilusius klausimus“ ir „Padėkite kitiems iškilus klausimams“, padėjo man pačiam ieškoti atsakymų į savo klausimus taip, kad sustiprino mano tikėjimą į Viešpatį ir pagilino mano supratimą apie Jį ir Jo darbą. Šie principai taip pat padėjo man padėti kitiems spręsti nerimą keliančius dalykus ir atsakyti į klausimus. Ateityje bus pridėta papildomo turinio, padedančio atsakyti į konkrečius klausimus ir nagrinėti konkrečias temas, todėl dažnai grįžkite prie šio šaltinio ir niekada negalvokite: „Aš tai jau skaičiau.“ Esu įsitikinęs, kad šie skyriai ir šios temos jums bus panašiai naudingi. Meldžiuosi, kad naudojimasis šia medžiaga padėtų jums ir kitiems sustiprinti tikėjimą į Gelbėtoją.

Ketvirtasis ir paskutinis maistinių medžiagų turintis metaforinis dvasinis elementas, kurį norėčiau, kad visi mokiniai turėtų, yra bet koks svarbus faktorius, sukuriantis ir palaikantis minkštą širdį. Sakydamas „minkšta širdis“, turiu omenyje Dvasiai jautri širdis. Kieta širdis, priešinga minkštai širdžiai, yra dvasiškai pražūtinga. Raštuose dažnai aprašomi pavojai, laukiantys tų, kurių širdis kieta. Nefis sužinojo, kad „tamsos miglos [kurios buvo regėjime apie gyvybės medį] yra velnio pagundos, kurios apakina akis ir užkietina žmonių vaikų širdis ir nuklaidina juos į plačius kelius, todėl jie žūva ir prapuola“.

Standi ar kieta fizinė širdis sunkiai prisipildo kraujo. Tad, kai širdis prisipildo ir ruošiasi susitraukti, standi širdis sunkiai plečiasi, kad įleistų kraują. O tai gali sukelti tokį pat sunkų širdies nepakankamumą, kaip ir širdies nepakankamumas, atsirandantis dėl sutrikusios susitraukinėjimo funkcijos. Lygiai taip pat, kaip kieta širdis sunkiai prisipildo kraujo, dvasiškai kieta širdis sunkiai prisipildo Dvasios.

2 Nefio 33 skyriuje Nefis paaiškina, kad žmonės, kurie užkietina savo širdis, neleidžia Šventajai Dvasiai pernešti Dievo žodžių į jų širdį. Jis sakė: „Nes kai žmogus kalba Šventosios Dvasios galia, Šventosios Dvasios galia neša tai į žmonių vaikų širdis.“ Nefis tęsė: „Bet štai, yra daug tokių, kurie užkietina savo širdis prieš Šventąją Dvasią, tad jai nebėra vietos juose; todėl jie išmetė daug to, kas parašyta, ir laiko tai nieko vertu.“

Vyresnysis Deividas A. Bednaris nurodė: „Prašom atkreipti dėmesį, kad Dvasios galia neša žinią iki širdies, bet nebūtinai į pačią širdį. […] Galiausiai tos žinios turinys ir Šventosios Dvasios liudijimas į širdį prasiskverbia tik tada, kai gavėjas juos įsileidžia.“

Jei mūsų mokiniai neturės minkštos širdies, jie gali tapti panašūs į sakančius: „Mes gavome […], ir mums daugiau nereikia […], nes turime pakankamai!“ Jiems „taip sako Viešpats Dievas: Aš duosiu žmonių vaikams eilutę po eilutės, priesaką po priesako, čia truputį ir ten truputį; ir palaiminti tie, kas įsiklauso į mano priesakus ir atsuka ausį mano patarimui, nes jie išmoks išminties; nes tam, kas priima, aš duosiu daugiau; o iš tų, kas sakys: Mes turime pakankamai, – iš jų bus atimta netgi tai, ką jie turi.“

Kieta širdimi mokiniai gali užtverti kelią, kuriuo eidami jie gali gauti daugiau Dievo žodžio ar atsakymų į savo maldas. Jiems, kaip ir mums, reikia būti atviriems Dvasiai, kad galėtų būti mokomi visko, ką turėtų daryti. Kaip mokė Alma: „O tiems, kurie užkietins savo širdis, bus duodama vis mažesnė žodžio dalis, kol jie nieko nebežinos apie [Dievo] slėpinius; ir tada velnias juos paima nelaisvėn ir vedasi pagal savo valią žemyn į sunaikinimą.“ Minkštos širdys padeda pasiekti tai, ką pažadėjo Gelbėtojas. „Tas, kuris laikosi [Dievo] įsakymų, gauna tiesą ir šviesą, kol pašlovinamas tiesa ir žino viską.“ Tačiau kietos širdys leidžia nelabajam ateiti ir atimti šviesą ir tiesą.

Karalius Benjaminas apibendrino šio maistinių medžiagų turinčio metaforinio dvasinio elemento sudedamąsias dalis, kurios sukuria ir išlaiko minkštą širdį. Jis pareiškė: „Norėčiau, kad prisimintumėt ir visuomet išlaikytumėt atmintyje Dievo didybę ir savo niekumą, ir jo gerumą, ir didį kantrumą jums […], ir nusižemintumėt netgi iki nuolankumo gelmių, kasdien šaukdamiesi Viešpaties vardo ir tvirtai tikėdami tuo, kas įvyks.“ Sudedamosios dalys yra šios: visada prisiminti, kad išpirkimas ateina tik dėl Jėzaus Kristaus, kad be Jo mūsų padėtis yra beviltiška. Tai mus skatina nusižeminti į nuolankumo gelmes ir motyvuoja kasdien melstis, o tada mes tvirtai tikime Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu. Natūrali pasekmė bus ta, kad mes „visuomet džiūgausi[me] ir būsi[me] pripildyti Dievo meilės, ir visuomet išlaikysi[me] savo nuodėmių atleidimą; ir augsi[me] pažinime šlovės to, kuris [mus] sukūrė“.

Uoliai stengdamiesi mokinius įtikinti tikėti Kristų „ir susitaikyti su Dievu; [jog žinotų], kad [… jie yra] išgelbėjami malone po to, kai […] padar[ė] viską, ką gal[i]“, padėsite mokiniams prisiminti ir visada išlaikyti atmintyje Dievo didybę. Todėl jūs ir aš „kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, […] kad mūsų [mokiniai] žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“. Šis žinojimas padeda jiems išlikti nuolankiems, skatina juos kasdien šauktis Dievo vardo ir tvirtai laikytis tikėjimo. Tai padeda jiems išlaikyti minkštas širdis, imlias pripildymui Šventosios Dvasios.

Visi keturi mano minėti maistinių medžiagų turintys elementai iš dalies sutampa ir vienas kitą papildo. Šiandien mums yra gera diena atlikti savo mokymo inventorizaciją. Paklauskite savęs:

• Ar mano mokymas sutelktas į Jėzų Kristų?

• Ar mokau su liudijimu ir meile?

• Ar siekiu su mokiniais užmegzti ryšį visam gyvenimui?

• Ar padedu mokiniams atsakyti į jų pačių klausimus ir nepalieku jiems dar daugiau klausimų?

• Ar rodau minkštos širdies pavyzdį, reikšdamas dėkingumą Dievui ir tvirtai laikydamasis tikėjimo?

• Ko mokiniai mokosi tiek iš mano pavyzdžio, tiek ir iš mano mokymo?

Broliai ir seserys, dėkoju jums už tai, ką darote, kad padėtumėte Dangiškojo Tėvo vaikams tapti ištikimais Jėzaus Kristaus mokiniais, kad padėtumėte jiems išlaikyti minkštas širdis, kad padėtumėte įsileisti Dvasią į savo širdis ir aiškiai kreipti juos pas Jėzų Kristų, pasaulio Išpirkėją. Kaip girdėjome giesmėje, visi esame linkę klaidžioti, linkę palikti Dievą, kurį mylime. Mums reikia priminti apie Jo gerumą, kad tas gerumas tarsi raištis pririša mūsų klaidžiojančias širdis prie Dievo. Štai kodėl Robertas Robinzonas, rašęs šią giesmę, sakė: „Štai mano širdis. Imk ir užantspauduok ją. Užantspauduok ją dangiškiems teismams.“ Jis norėjo, kad jam būtų priminta, kodėl jis jautėsi trokštantis giedoti tą išperkančios meilės giesmę, kai kartais nesijaus trokštantis ją giedoti. Tokia pat ir mūsų užduotis – padėti mokiniams eiti šiuo keliu.

Telaimina jus Dievas už tai, ką darote. Telaimina jus Dievas už jūsų gerumą, telaimina jus Dievas už jūsų tikėjimą, ištikimybę, liudijimus. Ačiū, kad tarnaujate Mokytojui. Ačiū, kad esate Jo draugai, nes Jis yra mūsų gerasis, išmintingasis, dangiškasis draugas. Aš tikrai žinau, kad tai tiesa. Jėzaus Kristaus vardu, amen.