Sandora

Abraomas norėjo „būti didesniu teisumo sekėju“ (Abraomo 1:2), tad Dievas pasiūlė jam su Juo užmegzti sandorinį ryšį. Abraomas nebuvo pirmasis to troškęs, nebuvo ir pirmasis tą sandorą sudaręs. Juk tai buvo nesibaigianti sandora. Abraomas siekė „tėvų palaiminimų“ (Abraomo 1:2), palaiminimų, kurie per sandorą buvo pasiūlyti Adomui ir Ievai, o po jų – visiems tiems, kurie stropiai šių palaiminimų siekė.

Dievo sandoroje su Abraomu buvo pažadėta nuostabių palaiminimų: žemės paveldėjimas, gausi ainija, kunigystės apeigos ir vardas, kuris bus gerbiamas ištisas ateities kartas. Tačiau šios sandoros esmė buvo ne tik palaiminimai, skirti Abraomui ir jo šeimai, bet ir kaip pastarieji bus palaiminimas likusiems Dievo vaikams. Dievas pareiškė: „Tu būsi palaiminimu […] ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės“ (Pradžios 12:2–3).

Ar ši sandora Abraomui, Sarai ir jų palikuoniams suteikė privilegijuotųjų statusą tarp Dievo vaikų? Tik ta prasme, kad privilegija reiškia laiminti kitus. Abraomo šeima turėjo „neš[ti] šią tarnystę ir kunigystę visoms tautoms“ ir dalytis „evangelijos palaiminimais, kurie yra išgelbėjimo, būtent amžinojo gyvenimo, palaiminimai“ (Abraomo 2:9, 11). Būti Dievo sandoros žmonėmis nereiškia, kad jie yra geresni už kitus; tai reiškia, kad jie turi pareigą padėti kitiems būti geresniems.

Būtent tokios sandoros palaiminimo Abraomas ir ilgėjosi. Jį gavęs, Abraomas savo širdyje tarė: „Tavo tarnas uoliai tavęs ieškojo; dabar aš radau tave“ (Abraomo 2:12).

Tai nutiko prieš tūkstančius metų, tačiau ši sandora buvo sugrąžinta mūsų laikais. Ji dabar pildosi Dievo žmonių gyvenime. Šios sandoros pildymasis šiomis pastarosiomis dienomis įgyja vis didesnį pagreitį, nes plečiasi Dievo darbas, laiminantis šeimas visame pasaulyje. Visi, kurie kaip ir Abraomas nori būti didesni teisumo sekėjai, kurie stropiai ieško Viešpaties, gali jame dalyvauti.

Jūs esate sandoros vaikas. Per krikštą ir sakramentą sudarote sandorą su Dievu. O per šventas šventyklos apeigas gaunate sandoros pilnatvę.

Per šias sandoras ir apeigas tampame Dievo žmonėmis. Esame susiejami su Juo nesibaigiančios bendrystės ryšiais. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Sudarę sandorą su Dievu, amžiams paliekame neutralią žemę. Dievas neapleis savo ryšio su tais, kurie užmezgė tokį ryšį su Juo. Tiesą sakant, visi tie, kurie sudarė sandorą su Dievu, turi prieigą prie ypatingos rūšies meilės ir gailestingumo. […] Dėl mūsų sandoros su Dievu Jis niekada nepavargs stengdamasis mums padėti, ir mes niekada neišnaudosime Jo gailestingos kantrybės mums.“ Tai pamatysite Senajame Testamente aprašytoje Dievo sandoros žmonių istorijoje ir matysite savo, kaip vieno iš Dievo sandoros vaikų, gyvenime.

Šį vertingą supratimą mums suteikė Abraomo sandoros sugrąžinimas per pranašą Džozefą Smitą. Tad, kai Senajame Testamente skaitysite apie sandoras, negalvokite vien apie Dievo ryšius su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Galvokite ir apie Jo ryšį su jumis. Kai skaitysite apie pažadą dėl nesuskaičiuojamos ainijos, negalvokite vien apie milijonus tų, kurie šiandien Abraomą laiko savo protėviu. Galvokite ir apie jums Dievo pažadėtas amžinąsias šeimas ir amžinąjį prieaugį. Kai skaitysite apie pažadėtą paveldo žemę, negalvokite vien apie Abraomui pažadėtą žemę. Galvokite ir apie pačios žemės celestialinę lemtį – paveldą, pažadėtą „romiesiems“, kurie „laukia Viešpaties“ (Mato 5:5; Psalmyno 37:9, 11). O kai skaitysite apie pažadą, kad Dievo sandoros žmonės palaimins visas žemės šeimas (žr. Abraomo 2:11), negalvokite vien apie Abraomo ar iš jo kilusių pranašų tarnystę. Taip pat galvokite apie tai, ką galite padaryti jūs – sandorą sudarę Jėzaus Kristaus sekėjai, – kad būtumėte palaiminimu jus supančioms šeimoms.