Sugrąžinimo balsai

Įpusėjusi ketvirtą dešimtį Abigailė Kalkins Lenard panoro gauti savo nuodėmių atleidimą. Retkarčiais ji paskaitydavo Bibliją, ir jos namuose lankydavosi žmonės iš krikščioniškų bažnyčių, tačiau jai buvo neaišku, kuo viena bažnyčia skiriasi nuo kitos. Ji pasakoja: „Vieną rytą pasiėmiau Bibliją ir nuėjau į giraitę, kurioje atsiklaupiau ant kelių.“ Ji karštai meldėsi Viešpačiui. Ji pasakoja: „Staiga man atsivėrė regėjimas, kuriame pro mane viena po kitos praėjo įvairios sektos. Kažkieno balsas man tarė: „Visos jos sukurtos pasipelnymui.“ Tada tolėliau pamačiau didelę šviesą, o balsas iš viršaus tarė: „Pakelsiu tautą, kurią didžiuosiuosi turįs ir laiminsiu.“ Truputį vėliau Abigailė išgirdo apie Mormono Knygą. Nors šios knygos ji dar neturėjo, „Šventosios Dvasios dovanos ir galios dėka“ ji stengėsi „sužinoti, ar ši knyga yra tikra“, ir „netrukus pajuto jos buvimą“. O kai galiausiai turėjo galimybę paskaityti Mormono Knygą, ji jau buvo „pasiruošusi ją priimti“. Ji ir jos vyras Laimanas pasikrikštijo 1831 m.

Jaunystėje Tomas B. Maršas studijavo Bibliją ir prisijungė prie vienos krikščioniškos bažnyčios. Tačiau jis liko nepatenkintas, tad galiausiai paliko visas bažnyčias. Jis pasakojo: „Turėjau šiek tiek pranašystės dvasios, tad [vienam religijos vadovui] pasakiau, jog, mano manymu, netrukus atsiras nauja bažnyčia, kurioje bus pati tyriausia tiesa.“ Netrukus po to Dvasia paskatino Tomą palikti namus Bostone, Masačūsetso valst., ir keliauti į vakarus. Vakarinėje Niujorko valstijos dalyje praleidęs tris mėnesius ir neradęs, ko ieškojo, jis susiruošė grįžti namo. Pakeliui viena moteris Tomo paklausė, ar šis girdėjęs apie „auksinę knygą, rastą vieno jaunuolio vardu Džozefas Smitas“. Suintriguotas šios minties Tomas iš karto nukeliavo į Palmairą ir spaustuvėje susitiko su Martinu Harisu. Kaip tik tuo metu buvo spausdinami pirmieji 16 Mormono Knygos puslapių. Tomui buvo leista pasiimti tų 16 puslapių kopijas, tad jis parsivežė jas namo pas savo žmoną Elizabetę. Vėliau jis pasakojo: „Jai labai patiko ir ji tikėjo, kad tai Dievo darbas.“ Vėliau Tomas su Elizabete ir vaikais persikėlė į Niujorką, kur ir pasikrikštijo. (Daugiau informacijos apie Tomą B. Maršą ieškokite Doktrinos ir Sandorų 31.)

Panašiai kaip ir Tomas Maršas, Parlis ir Tenkful Pratai pakluso dvasiniams raginimams palikti savo klestintį ūkį Ohajo valstijoje ir imtis pamokslauti apie evangeliją, kaip jie ją suprato iš Biblijos. Savo broliui Pratas pasakojo: „Pastaruoju metu Dvasia apie šiuos dalykus man taip atkakliai kalba, kad nebegaliu net bluosto sudėti.“ Jiems atvykus į rytinę Niujorko valstijos dalį, Parlis pajuto raginimą kurį laiką ten pabūti. Jų sprendimu Tenkful toliau turėjo keliauti be jo. Parlis jai tarė: „Šioje šalies dalyje turiu darbo, bet dar nežinau, kokio konkrečiai ir kiek laiko tam prireiks; tačiau sugrįšiu, kai viską padarysiu.“ Būtent ten Parlis pirmą kartą išgirdo apie Mormono Knygą. Jis pasakojo: „Pajutau keistą susidomėjimą ja.“ Jis paprašė jos egzemplioriaus ir skaitė visą naktį. Ryte jis žinojo, kad knyga yra tikra ir „vertingesnė už visus pasaulio turtus“. Po kelių dienų Parlis pasikrikštijo. Dar vėliau jis sugrįžo pas Tenkful, kuri irgi pasikrikštijo. (Daugiau informacijos apie Parlį p. Pratą ieškokite Doktrinos ir Sandorų 32.)

Iš Niujorko keliaudamas į misiją Misūryje Parlis Pratas ir jo bendradarbiai apsistojo Mentore, Ohajo valst., savo senų draugų iš Ohajo laikų – Sidnio ir Febės Rigdonų – namuose. Sidnis buvo krikščionis pastorius, o Parlis kadaise buvo jo parapijos narys ir laikė jį savo dvasiniu mokytoju. Šiems draugams Parlis nekantraudamas papasakojo apie Mormono Knygą ir Jėzaus Kristaus evangelijos Sugrąžinimą. Pats Sidnis buvo ieškojęs tikrosios atkurtosios Bažnyčios, apie kurią rašoma Naujajame Testamente, bet iš pradžių buvo skeptiškas dėl Mormono Knygos. Savo draugui Parliui jis tarė: „Tačiau knygą paskaitysiu ir pasistengsiu išsiaiškinti, ar tai apreiškimas iš Dievo, ar ne.“ Po dviejų studijavimo ir maldų savaičių jis ir Febė įsitikino, kad knyga yra tikra. Tačiau Sidnis taip pat suprato, kad prisijungimas prie Bažnyčios jo šeimai bus didžiulė auka. Jis tikrai neteks pastoriaus darbo ir socialinio statuso savo bendruomenėje. Jam ir Febei svarstant šia galimybę, Febė pareiškė: „Įvertinau kainą, ir […] trokštu vykdyti Dievo valią, o kas bus, tebūnie.“