Mūsų mylimo Gelbėtojo pergalė

Vykdydamas apaštalo pašaukimą daug keliauju ir turiu privilegiją susitikti su vaikais, jaunimu ir suaugusiaisiais didžiojoje pasaulio dalyje. Gyvenime pasitaiko didelio džiaugsmo akimirkų, tačiau vienas dalykas, kurį mačiau savo akimis ir pajutau širdies gilumoje, yra tai, kad gyvenime būna ne tik laimės ir džiaugsmo, bet ir širdgėlos bei kančios akimirkos.

Niekada nepamiršiu pokalbio su keturiais mažais vaikais, kurių tėvų gyvybes žiauriai nutraukė į jų namus, kol vaikai miegojo, įsibrovęs plėšikas, arba susitikimo su moterimi, kurią vaikystėje lytiškai išnaudojo artimas giminaitis, arba laiko sėdint prie lovos mergaitės, kuri, nukritusi nuo dviračio patyrė smegenų traumą ir turėjo netrukus mirti, arba kai klausiausi raudančios moters, kurios vyras daugelį metų siaubingai išdavinėjo ją ir šventyklos sandoras.

Jaučiau skausmą poros, kurios suaugęs vaikas nebetikėjo Evangelijos tiesomis pats ir stengėsi susilpninti kitų šeimos narių tikėjimą. Susitikau su sugniuždytais vieno daug vilčių teikusio vaikino, atėmusio sau gyvybę, tėvais ir draugais. Jaučiau liūdesį pagal Dievo valią tų, kurie padarė nuodėmę ir nuoširdžiai norėjo atgailauti, ir kentėjimus tų, kuriuos paveikė ta nuodėmė.

Mačiau, kaip skauda širdį dėl psichikos ligos tiek sergančiam, tiek ir tiems, kurie tyliai kenčia žiūrėdami ir nedaug kuo galėdami padėti. Mačiau didžiulius stichinių nelaimių, potvynių, audrų, gaisrų ir žemės drebėjimų sukeltus asmeninius nuostolius. Įvairiose šalyse regėjau neramumų, kuriuos sukėlė politinės audros, karai bei sugriovimai, ir agoniją, kuri jaučiama, kai nekaltuosius ir tuos, kurie siekia daryti tai, kas teisinga, užklumpa tokie netikėtumai.

Gydančios rankos, aut. Kolbis Larsenas, nekopijuoti

Gelbėtojas mums padeda

Prezidentas Džeimsas E. Faustas (1920–2007), antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, kalbėdamas apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą pasakė: „Nukentėjusieji turėtų daryti viską, ką gali, kad atlaikytų išbandymus, ir Gelbėtojas „pagelbė[s] savo žmonėms jų silpnybėse“ [Almos 7:12]. Jis padės mums nešti mūsų naštas. Kai kurie sužalojimai yra tokie skaudūs ir gilūs, kad jie negali būti išgydyti be aukštesnės jėgos pagalbos ir vilties sulaukti tobulo teisingumo ir žalos atlyginimo kitame gyvenime. […] Jis supranta mūsų skausmą ir vaikščios su mumis net tamsiausiomis valandomis.“

Mane vis labiau traukia Gelbėtojo meilė ir nesibaigiantys palaiminimai, pažadėti mums per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Jis neapsaugojo mūsų nuo sunkių gyvenimo patirčių, kurios atneša neišmatuojamą skausmą, bet apsaugojo mus nuo nesibaigiančių kančių bei nutolimo nuo Dangiškojo Tėvo ir leido mums, per savo visa apimančią kančią, įgyti tobulo džiaugsmo ir amžinos laimės Dievo akivaizdoje galimybę.

Prezidentas Dalinas H. Ouksas mums priminė: „Be abejo, stipriausia Dievo pagalba žemiškajame gyvenime buvo ta, kad Jis parūpino Gelbėtoją, Jėzų Kristų, kuris turėjo kentėti, kad sumokėtų kainą ir parūpintų nuodėmių, už kurias atgailauta, atleidimą. Šis gailestingas ir šlovingas Apmokėjimas paaiškina, kodėl tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų yra pirmasis evangelijos principas. Jo Apmokėjimas „įgyvendina mirusiųjų prikėlimą“ (Almos 42:23) ir „apmok[a] pasaulio nuodėmes“ (Almos 34:8), pašalina visas nuodėmes, dėl kurių atgailaujame, ir suteikia mūsų Gelbėtojui galią padėti mums įveikti mūsų žmogiškas silpnybes.“

Delo Parsono paveikslo Malda Getsemanėje fragmentas; gali būti kopijuojama tik naudojimui Bažnyčioje

Lemtingas amžinybės įvykis

Kai galvoju apie asmeniškai matytas kančias, kurios yra be galo mažos palyginti su visomis tomis, kurias patyrė kada nors žeme vaikščioję ar kada nors vaikščiosiantys žmonės, negaliu jokiais man žinomais žodžiais apsakyti jausmų savo širdyje dėl to, kas turėjo vykti Gelbėtojo širdyje, prote, kūne ir sieloje tomis šventomis visa apimančių kančių už visos žmonijos nuodėmes ir skausmą akimirkomis.

Lemtingas visos amžinybės įvykis prasidėjo Jėzui nuėjus į Alyvų kalne esančią „vietą, vadinamą Getsemane“ (Mato 26:36) už Jeruzalės miesto sienų. Savo mokiniams Jis pasakė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mato 26:38).

Jis meldėsi, sakydamas: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mato 26:39). Jis grįžo pas mokinius, rado juos miegančius, vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi. „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!“ […] Ir [Jis] trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais“ (Mato 26:42, 44).

Jėzus išgėrė karčią taurę ir kentėjo taip, kaip mirtingiesiems nesuvokiama, tiek sode, tiek ant kryžiaus. Be nuodėmės Jis prisiėmė ant savęs visas mūsų nuodėmes, kad, mums atėjus pas Jį ir atgailaujant, mūsų nuodėmės ir naštos būtų nuimtos nuo mūsų (žr. 2 Korintiečiams 5:21).

Jėzaus kančių, mirties ir apmokančios aukos jau seniai buvo laukiama. Kalbėdamas 700 metų prieš Jėzaus gimimą, Izaijas pranašavo, kad „Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus“ (Izaijo 53:6). Jėzus sakė, kad gyvybę Jis atidavė kaip „išpirką“ (Mato 20:28; taip pat žr. 1 Timotiejui 2:6) „nuodėmėms atleisti“ (Mato 26:28) visiems, kurie tikės Jį ir atgailaus dėl savo nuodėmių. Petras aprašė, kaip Jis „kentėjo už [mūsų] nuodėmes" (1 Petro 3:18), kad Jo žaizdomis esame išgydyti (žr. 1 Petro 2:24). Jis padarė tai, ko niekas kitas negalėjo padaryti, kad grįžtume savo Tėvo akivaizdon. Jis buvo „sumušt[as] už mūsų nuodėmes“ (Izaijo 53:5).

Po kentėjimų Getsemanėje Jo agonija tęsėsi: išdavystė to, kuris vaikščiojo kartu su Juo, tyčiojimasis priešais neteisius valdovus, Jo kūno nuplakimo skausmas, žiaurių ir negailestingų kareivių Jam ant galvos prispausta erškėčių karūna (žr. Jono 18:2–3, 12–14; Morkaus 15:15–20) ir sunki sija, uždėta ant Jo sudraskytos nugaros Jam einant link Golgotos (žr. Jono 19:16–17).

Kabant ant kryžiaus, Getsemanėje jausta baisioji agonija sugrįžo tokia aštri, kokios negalėtų ištverti joks žmogus. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, vienas prisiėmė Tėvo dievišką pavedimą atiduoti savo gyvybę. Kariai ir valdovai negalėjo jos iš Jo atimti (žr. Jono 10:18). Rodydamas pagarbą ir nuolankumą Jėzus nulenkė galvą ir tarė: „Atlikta!“ (Jono 19:30).

Baigėsi paskutinė Jo mirtingojo gyvenimo akimirka. Nėra žodžių Jo brangios dovanos didingumui nusakyti. Jos niekada nebus reikalaujama iš kito. Jėzus Kristus kentėjo „kartą […] visiems laikams“ (Hebrajams 10:10).

Įvykdęs savo dieviškąją misiją, Jis dabar buvo pirmasis žmogus visoje žmonijos istorijoje, prisikėlęs iš kapo į nemirtingumą (žr. 1 Korintiečiams 15:21–23).

Prie kapo atėjusioms moterims angelai sakė:

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“ (Luko 24:5–6)

Apaštalams Jis sakė: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Luko 24:39.) Vėliau „Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (1 Korintiečiams 15:6). Liudytojai matė prisikėlusį Gelbėtoją. Jis buvo ne miręs. Jis buvo gyvas.

Jėzus Kristus sutraukė kiekvieno žemėje gyvenusio ar dar gyvensiančio žmogaus amžinosios mirties vergijos grandines ir pančius (žr. 1 Korintiečiams 15:22). Jis nugalėjo visa apimantį mūsų priešą; priešas mirtis buvo nugalėta amžiams.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas (1924–2025) sakė: „Jėzus Kristus paėmė ant savęs jūsų nuodėmes, jūsų skausmus, jūsų širdgėlas ir jūsų negalias. Neturite jų nešti vieni! Jis jums atleis, kai atgailausite. Jis palaimins jus tuo, ko jums reikia. Jis išgydys jūsų sužeistą sielą. Kai pajungsite save Jam, jūsų naštos bus lengvesnės. Jei sudarysite sandoras sekti Jėzumi Kristumi ir jų laikysitės, pastebėsite, kad skaudžios jūsų gyvenimo akimirkos yra laikinos. Jūsų vargai bus „praryt[i] Kristaus džiaugsmo“ [Almos 31:38]“.

Kaip vienas iš Jo įšventintų apaštalų, patyriau dvasinių ir asmeninių akimirkų, kurios man suteikė tvirtą ir užtikrintą liudijimą, kad Jis gyvas. Tegul šį Velykų metą mūsų mintyse ir širdyse tyliai pasilieka šie žodžiai: „O, padėki, nepamiršti, kad mirei Tu už mane“, kai džiaugsmingai giedosime: