Džiaugsmingas sandoros kelias

Džerio Garnso nuotraukos, galima kopijuoti tik naudojimui Bažnyčioje

Šventi pažadai

Mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus myli kiekvieną iš mūsų taip, kaip nepajėgiame įsivaizduoti. Jų meilė niekur kitur nepasireiškia labiau nei per pažadėtas palaimas, susijusias su sandoromis, kurios mums siūlomos krikšto metu ir Viešpaties namuose.

„Viena svarbiausių apreikštosios religijos sąvokų yra šventa sandora“, – mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas (1924–2025). „Teisinėje kalboje sandora paprastai reiškia dviejų ar daugiau šalių susitarimą. Tačiau religiniame kontekste sandora yra daug reikšmingesnė. Tai šventas pažadas Dievui.“

Kiekvienas šventas pažadas, kurį duodame ir kurio laikomės, laimina mus. Dangiškasis Tėvas ir mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus nori mus priartinti prie Jų. Jie nori padėti mums mokytis ir augti tikėjime ir supratime. Jie nori apdovanoti mus dangiška galia. Jie nori, kad rastume išgijimą ir ramybę pasaulyje, kuriame tokios palaimos yra sunkiai pasiekiamos. Jie nori, kad patirtume džiaugsmą šiame ir ateinančiame gyvenime. Iš šios tobulos meilės Jie suteikia mums galimybę užmegzti su Jais sandoros ryšį. Esame palaiminti tuo, jog kas savaitę sakramento susirinkime iš naujo įsipareigojame laikytis šių sandorų.

Sakramentą priimame dėkingumo dvasioje, nes turime džiaugsmingą palaimą priimti Jėzaus Kristaus vardą, atminti Jį ir Jo meilę mums, parodytą per Jo Apmokėjimo dovaną, kai Jis kentėjo, kraujavo ir mirė už mus. Sakramentas taip pat laimina mus kassavaitine galimybe parodyti savo pasiryžimą laikytis Jo įsakymų, atnaujinti sandoras ir sudaryti naują sandorą (žr. Doktrinos ir Sandorų 20:77, 79).

„Dažnai girdžiu kalbant, kad priimdami sakramentą atnaujiname krikšto metu sudarytas sandoras. Nors tai ir tiesa, tačiau tai yra kur kas daugiau, – sakė prezidentas Nelsonas. – Aš sudarau naują sandorą. Jūs sudarote naujas sandoras. […] O iš savo pusės [Viešpats] pasako, kad Jo Dvasia visuomet bus su mumis. Kokia tai palaima!“

Kai atgailaujame ir tyra širdimi priimame sakramentą, gauname Šventąją Dvasią ir esame „apvalomi nuo nuodėmės, lyg vėl būtume pakrikštyti. Tai yra viltis ir gailestingumas, kurį Jėzus siūlo kiekvienam iš mūsų.“

Koks džiaugsmas atgailauti ir gauti atleidimą per išperkančiąją Kristaus meilę!

Ilinojaus Navū šventyklos nuotrauka, aut. Dženifer Rouz Medė

Jo džiaugsmo namai

Tapęs Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentu, prezidentas Nelsonas dažnai kalbėjo apie sandoros kelią, pradėdamas savo pirmąja vieša žinia kaip Bažnyčios prezidentas. Vėliau jis sakė, kad į tą kelią patenkame per „atgailą ir krikštą vandeniu“ (2 Nefio 31:17) ir „tada dar visapusiškiau įžengiame į jį šventykloje“.

Kaip sakramento priėmimas primena mums apie mūsų sandoras ir su jomis susijusias palaimas, taip ir vikarinis darbas šventykloje. Atlikdami vikarines apeigas už mirusiuosius, prisimename šventus pažadus, kuriuos davėme, ir pažadėtas palaimas, kurias gausime.

Sandoros kelyje tampame visų Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir jų palikuoniams pažadėtų palaimų paveldėtojais. Nepaisant tų pažadėtų palaimų, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo gyvenimas, kaip ir mūsų, nebuvo lengvas. Kaip ir jie, mes susiduriame su negandomis, drausminimu ir netektimis, nes esame „išbandomi visame kame“ (Doktrinos ir Sandorų 136:31; taip pat žr. 101:4–5). Bet kaip senovės pranašai ir teisūs šventieji, mes žinome, kuo galime pasikliauti (žr. 2 Nefio 4:19).

Mūsų mirtingasis gyvenimas yra tik akimirka mūsų egzistencijoje, tačiau ta akimirka – kartais labai sunki – yra amžinos svarbos. Taip, mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad mokytumės ir augtume. Ir, taip, tas augimas kartais reikalauja nusivylimo ir kančios. Tačiau Jis nori, kad mūsų gyvenimas būtų gražus ir kupinas vilties. Todėl, kad palengvintų mūsų kelionę atgal pas Jį, Jis parūpino Gelbėtoją, kuris yra mūsų sandorų su savo Tėvu garantas. Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą Tėvas įvykdo šventykloje savo vaikams duotus pažadus.

Per savo meilę ir apmokančiąją auką mūsų Gelbėtojas įveikė ir išgydė viską, su kuo susidursime gyvenime. Ir dėl Jo šventų namų – Jo džiaugsmo namų – viskas bus gerai, nepaisant sunkumų. Sandorų laikymosi balzamas nuvalo sielvartą, skausmą, širdgėlą ir nusivylimą. Mums nereikia nerimauti ar bijoti. Galime džiaugtis, kad mūsų išpirkimo kaina yra sumokėta (žr. 1 Korintiečiams 6:20) ir kad yra nutiestas sandoros kelias į amžinąjį gyvenimą.

Sandoros kelias išties yra išperkančiosios meilės kelias. Gerbdami šventykloje sudarytas sandoras, gauname didesnės galios, didesnės meilės, didesnio gailestingumo, didesnio supratimo ir didesnės vilties palaimas. Nuostabus ir didingas šeimos narių, kurie yra susieti meile visai amžinybei, užantspaudavimas šventykloje mano sielai atneša pagarbią baimę ir nepaprastą džiaugsmą bei pripildo mane dėkingumo dvasios.

„Kai jūsų gyvenime vyksta kokie nors neramumai, dvasiškai saugiausia gyventi laikantis savo šventyklos sandorų!“ – patarė prezidentas Nelsonas. Iš savo saldžios, o kartais ir karčios mirtingojo gyvenimo patirties žinau, kad tie žodžiai teisingi.

Aleno Garnso iliustracija

Surinkite juos namo

Po paskutinio atsisveikinimo su savo mažu berniuku Izraelis Barlou parašė savo žmonai: „Mintys apie tai, kad išvykau toli ir daugiau niekada gyvenime nebegrįšiu prie [Džeimso] kapo, susuko paskutinę meilės giją, kurią nešiojau, kol ji su ašaromis nutrūko ant jo kapo.“

Įsivaizduoju, kad dar daugiau ašarų – šįkart džiaugsmo ašarų – buvo išlieta 1889 m. gruodžio 4 dieną. Tą dieną mažasis Džeimsas Natanielis Barlou buvo užantspauduotas su savo tėvais Jutos Logano šventykloje. Tada Izraelis jau buvo miręs, todėl kiti atstovavo jam ir Džeimsui.

Mudu su seserimi Kyron esame ypač jautrūs ir užjaučiame Izraelį ir Elizabetą. Mūsų pirmasis vaikas, vardu Šonas, mirė per širdies operaciją, kai jam buvo vos trys savaitės. Mums tai buvo siaubinga netektis. Tuo metu galvojome, ar išvis pajėgsime toliau gyventi. Su dideliu skausmu palaidojome jį mažame kapelyje Anglijoje. Po penkiolikos metų mūsų šeimos buvo paprašyta persikelti iš mūsų namų Jungtinėje Karalystėje į nuolatinę tarnystę Bažnyčioje, ir mes palikome tą mažą kapelį.

Kelionėje į vakarus mes nepraradome savo kūdikio ir nepatyrėme nesuvokiamų Barlou šeimos sunkumų, tačiau pradėjome suprasti, ką jie išgyveno. Mūsų berniuko kapas yra labai toli, tačiau, kaip ir Barlou, mes tvirtai tikime Jėzaus Kristaus prisikėlimu ir amžina mūsų šeimos prigimtimi per šventą užantspaudavimo sandorą.

Visi turime protėvių ir kitų artimųjų, gulinčių kapuose, kurie mums sako: „Nepalik manęs čia.“ Dėl šventyklos sandorų niekas neturi likti nuošalyje. Esame pašaukti juos mylėti, jiems tarnauti ir padėti surinkti juos namo.

Dangiškasis Tėvas myli mus, jus ir mane. Jis davė mums šventyklas, kad „ką tik suriš[ime] žemėje, būtų surišta danguje“ (Doktrinos ir Sandorų 128:8; taip pat žr. Mato 18:18). Jis pasiuntė savo Sūnų sutraukyti mirties pančių, nutiesdamas kelią amžiniems šeimos ryšiams ir amžiniesiems šeimos susitikimams.

Štai todėl mes atliekame apeigas. Štai todėl mes sudarome sandoras. Štai tam yra šventyklos. Štai todėl mes pasišvenčiame Dievo darbui ir šlovei (žr. Mozės 1:39). Būtent todėl liejame džiaugsmo ašaras, žinodami, kad mūsų ir mūsų artimųjų laukia amžinas susitikimas Tėvo ir Sūnaus akivaizdoje.

Raskime džiaugsmą ir ramybę laikydamiesi savo sandorų ir prisidėdami prie Viešpaties Jo šlovingame gelbėjimo darbe.