Dievo planas amžinajai šeimai

Vienas iš dalykų, kuo sugrąžintoji Jėzaus Kristaus evangelija iš pat pradžių sudomino mano tėvus, buvo tai, kokią svarbą Bažnyčia teikia šeimai ir mokymui, kad „didelė išgelbėjimo ir išaukštinimo darbo dalis atliekama šeimoje“. Prieš krikštą tėvai buvo taip sužavėti tuo, ko mokėsi, kad pakvietė kaimynus prisijungti prie jų misionierių pamokose.

Susitikę su misionieriais ir po krikšto toliau studijuodami evangeliją mano tėvai sužinojo, kaip „auginti savo vaikus šviesoje ir tiesoje“ ir kaip dvasiškai „įves[ti] tvarką savo namuose“ (Doktrinos ir Sandorų 93:40, 43).

Jie sužinojo, kad „šeima yra Kūrėjo plano jo vaikų amžinajam likimui šerdis“ ir kad „laimė šeiminiame gyvenime geriausiai pasiekiama, kai grindžiama Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymais“.

Jie sužinojo, kad „sėkmingos santuokos ir šeimos sukuriamos ir palaikomos, remiantis tikėjimo, maldos, atgailos, atlaidumo, pagarbos, meilės, užuojautos, darbo ir turiningo poilsio principais“.

Jie sužinojo, kad šeimos gali būti amžinos ir kad „tie patys santykiai, kurie yra tarp mūsų čia, bus tarp mūsų ir ten, tik jie bus sujungti su amžinąja šlove“ (Doktrinos ir Sandorų 130:2).

Ir jie sužinojo, kad „galutinis kiekvieno mokymo, kiekvienos Bažnyčios veiklos tikslas yra tas, kad tėvai ir jų vaikai būtų laimingi namuose, užantspauduoti amžinąja santuoka ir sujungti su savo kartomis“.

Tai žinodami, jie troško būti užantspauduoti kaip amžina šeima.

Po krikšto tėvai gyveno pagal tai, ką sužinojo, ir perėjo iš pasaulio į evangelijos karalystę. Jie stengėsi suvienyti mūsų šeimą rengdami namų vakarus ir su šeima studijuodami Raštus, ištikimai lankydami Bažnyčios susirinkimus ir darydami giminės istorijos darbą. Taip siekdami vienybės jie vylėsi sukurti šeimą, orientuotą į išgelbėjimo planą ir žvelgiančią į amžinybę.

1965-aisiais, kai tėvai pasikrikštijo, artimiausia šventykla nuo Brazilijos San Paulo miesto buvo Mesoje, Arizonos valst., beveik už 9 650 kilometrų. Mūsų šeimai tokia kelionė buvo per brangi, todėl tėvai turėjo laukti Brazilijos San Paulo šventyklos pašventinimo 1978 metais, kad galėtų priimti šventyklos apeigas ir būti užantspauduoti. Tuo metu tarnavau misijoje Rio de Žaneire.

Likus maždaug dviem mėnesiams iki mano misijos pabaigos 1980 m. vasarį, misijos prezidentas leido mudviem su porininku drauge su vietiniais kuolo nariais naktį keliauti iš Rio de Žaneiro į San Paulo šventyklą, kad galėčiau gauti endaumentą ir būti užantspauduotas su tėvais. Kaip ir tėvai, metų metus laukiau pažadėtų šventyklos apeigų ir sandorų palaiminimų.

Ta patirtis pakeitė mano ateities viziją ir leido man pirmą kartą suprasti, kokie teisingi neseniai ištarti prezidento Raselo M. Nelsono žodžiai: „Šventykloje praleistas laikas padės jums mąstyti celestiališkai ir įgyti viziją, kas iš tikrųjų esate, kuo galite tapti ir kokį gyvenimą galite gyventi amžinai.“

Tas trumpas šventykloje praleistas laikas padarė didelę įtaką likusiai mano misionieriškai tarnystei. Su šia nauja vizija liudijimas apie šventyklą ir Dievo plano svarbą šeimoms taip pat padarė ilgalaikį poveikį mano gyvenimui.

Kai praėjus dvejiems metams po mano misijos mudu su žmona Rozana susituokėme, buvome užantspauduoti šventykloje su ateities vizija kurti savo amžinąją šeimą. Norėdami tai padaryti, kartu kūrėme šeimos tradicijas, panašias į tas, kurių mus mokė tėvai, visas sutelktas į Gelbėtoją, Jo mokymus ir Jo šiuolaikinių pranašų mokymus.

Mūsų vaikai šiandien savo vaikus augina laikydamiesi tų pačių evangelinių laimės principų. Mums šeima yra viskas, nes suprantame, kad šeima yra labai svarbi Dievo plane.

Kaip visuotinis įgaliotinis patyriau palaimą užantspauduoti savo tris vaikus su jų sutuoktiniais šventykloje. Žvelgti jiems į akis tą akimirką, kai jie atsiklaupė prie altoriaus šventykloje, buvo nuostabi patirtis. Mačiau, kaip mano palikuonius laimina tie patys evangelijos principai, kurių mane mokė tėvai ir kurių juos mokėme mudu su Rozana. Mačiau, kad šios palaimos tęsiasi ateities kartose. Ir man buvo priminta, dėka ko visa tai įmanoma.

Priminimas apie Kalėdas

Šeima yra Dievo sukurto laimės plano šerdis, tačiau be Gelbėtojo Jėzaus Kristaus toks planas būtų neįmanomas. Jo Apmokėjimas ir Jo evangelijos apeigos bei sandoros išaukštinimo pažadą padaro įgyvendinamą.

Prezidentas Nelsonas pareiškė: „Išaukštinimas yra šeimos reikalas. Šeimos gali būti išaukštintos tik per Jėzaus Kristaus Evangelijos gelbėjančias apeigas. Galutinis mūsų siekių tikslas yra būti laimingiems šeimose – gavusiems endaumentą, užantspauduotiems ir pasiruošusiems amžinajam gyvenimui Dievo akivaizdoje.“

Kai lankausi vietose, kurių niekada nemačiau, stengiuosi surasti mažą prakartėlę, kuri Rozanai ir man primintų apie Gelbėtoją. Jau turiu nemažą jų kolekciją.

Mąstydami apie šias kuklias prakartėles mudu su žmona kartą susimąstėme: „Kas iš tikrųjų svarbiausia mūsų gyvenime?“ Žinoma, atsakymas būtų Gelbėtojas, Jo evangelija ir mūsų šeima. Kad sau primintume apie Dangiškojo Tėvo meilę mums ir kad amžinos šeimos pažadas tapo įmanomas per Gelbėtoją, prieš keletą metų prieš Kalėdas visas savo prakartėles išdėliojome dviejose didelėse lentynose namuose ir palikome jas ten ilgesniam laikui, užuot sudėję po kalėdinių švenčių. Ši tradicija padeda mums išlaikyti Kalėdų dvasią namuose ištisus metus.

Kasdien, kai žiūrime į šias prakartėles, jos švelniai primena mums apie esminį Gelbėtojo vaidmenį mūsų gyvenime. Jos mums primena, kad ramybė žemėje dabar (žr. Luko 2:14) ir amžinoji laimė kitame pasaulyje priklauso nuo Gelbėtojo ir nuo to, ar gerbiame su Juo sudarytas sandoras. Taip pat jos primena, „kad jis atėjo į pasaulį, būtent Jėzus, kad būtų nukryžiuotas dėl pasaulio ir kad neštų pasaulio nuodėmes, ir kad pašventintų pasaulį, ir kad jį išvalytų nuo viso neteisumo;

kad per jį galėtų būti išgelbėti visi, kuriuos Tėvas pavedė jo galiai ir juo sutvėrė“ (Doktrinos ir Sandorų 76:41–42).

Kaip šių tiesų mokėmės iš savo tėvų, taip ir mudu su Rozana stengėmės perduoti jas savo vaikams. Dabar mūsų vaikai tų pačių tiesų moko savo vaikus. Sėklos, prieš 60 metų pasodintos mano tėvų širdyse mūsų mažame namelyje Brazilijoje, pražydo ir davė vaisius, „kurie patys vertingiausi ir saldesni už viską, kas saldu, ir baltesni už viską, kas balta, taip, ir tyresni už viską, kas tyra“ (Almos 32:42).

Liudiju, kad tie, kurie priima Dievo planą šeimoms, myli taip, kaip mylėjo Gelbėtojas, ir gerbia savo sandoras, vieną dieną paveldės „amžinojo gyvenimo palaiminimus ir […] džiaugsmo pilnatvę“⁷ su savo artimaisiais bei su Tėvu ir Sūnumi.