Sekame Jėzumi Kristumi prisijungdami prie Jo ir Jo darbo

Prisidedame prie Gelbėtojo darbo padėdami Dievo vaikams taip pat tapti ištikimais Jėzaus Kristaus mokiniais. Tai apima dalijimąsi Jo evangelija, tokiu būdu surenkant išsklaidytą Izraelį, vykdant pareigas Gelbėtojo Bažnyčioje ir stengiantis tapti panašiems į Jį. Mūsų „sėkmė [Jo darbe] nepriklauso nuo to, kaip kiti nusprendžia atsakyti į [mūsų] kvietimus ar nuoširdžius gerumo poelgius“. Prezidentas Raselas M. Nelsonas teigė: „Kai darysite ką nors, kas padės kam nors bet kurioje uždangos pusėje sudaryti sandoras su Dievu ir priimti būtinas krikšto ir šventyklos apeigas, padėsite surinkti Izraelį.“

Kad Gelbėtojo darbas būtų mūsų darbas, susitelkiame į Jo tikslus, laikomės Jo įsakymų ir mylime vieni kitus. Kol dirbame Jo darbą Jo būdu (žr. Doktrinos ir Sandorų 51:2), kai kuriuos dalykus turime išsiaiškinti patys. Džeksono apygardoje, Misūrio valst., susirinkusiems šventiesiems Gelbėtojas sakė:

„Nes štai, nedera, kad aš visame įsakinėčiau; nes tas, kurį visame reikia versti, yra tingus ir neišmintingas tarnas; todėl jis negauna atlygio.

Iš tiesų sakau: žmonės turėtų būti uoliai užsiėmę daryti gera ir daug ką daryti savo laisva valia, ir įgyvendinti daug teisumo;

nes juose yra galia, kuria jie gali veikti savo nuožiūra. Ir jei žmonės daro gera, jie jokiu būdu nepraras savo atlygio“ (Doktrinos ir Sandorų 58:26–28).

Kai sekame Gelbėtoju, prisijungiame prie Jo ir Jo darbo bei padedame kitiems tapti ištikimais Jo mokiniais, mokome to, ko mokytų Jis. Kadangi nesame įgalioti mokyti nieko daugiau (žr. Doktrinos ir Sandorų 52:9, 36), nenukrypstamai susitelkiame į Jo doktriną (žr. Doktrinos ir Sandorų 68:25). Be to, ypatingą dėmesį skiriame vargšams, stokojantiesiems ir pažeidžiamiesiems (žr. Doktrinos ir Sandorų 52:40). Šie akcentai tapo aiškūs, kai Gelbėtojas sinagogoje Nazarete pacitavo Izaijo knygą:

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų

ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“ (Luko 4:18–19; taip pat žr. Izaijo 61:1–2).

Viešpaties maloningieji metai reiškia laiką, kai visi Dievo sandoros palaiminimai bus sukrauti Jo žmonėms. Mes sekame Jėzumi Kristumi kviesdami kitus gauti sandorų su Dievu sudarymo ir jų laikymosi palaiminimus, ir rūpindamiesi vargšais ar kitaip stokojančiaisiais.

Prisijungti prie Jėzaus Kristaus ir Jo darbo yra jaudinantis dalykas, nes Jo darbai, sumanymai ir tikslai „negali būti sužlugdyti, nė pavirsti nieku“ (Doktrinos ir Sandorų 3:1). Tiems, kurie jaučiasi nusivylę, Viešpats patarė: „Todėl nepailskite daryti gera, nes jūs dedate didelio darbo pamatą. Ir iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga“ (Doktrinos ir Sandorų 64:33). Mes leidžiame Viešpačiui nerimauti dėl derliaus ir paprasčiausiai atliekame savo dalį.

Atlikti savo dalį yra paprasčiau, nei galime įsivaizduoti, nes, norėdami vykdyti Viešpaties darbą, neprivalome turėti nepaprastų talentų ar sugebėjimų. Jam reikia vien mūsų pasišventimo ir noro. Šventiesiems Kertlande, Ohajo valst., Viešpats pasakė: „Štai Viešpats reikalauja širdies ir uolaus proto“ (Doktrinos ir Sandorų 64:34). Viešpats norintįjį gali padaryti pajėgų, bet Jis negali, tai yra nepadarys pajėgaus norinčiu. Kitaip tariant, jei esame pasišventę ir norime, Jis gali mus panaudoti. Tačiau, kad ir kokie talentingi būtume, Jis mūsų nenaudos, jei nepasišvęsime Jo darbui ir nenorėsime Jam padėti.

Samuelis ir Ana-Marija Koivistos parodė ir pasišventimą, ir norą. Netrukus po vedybų Koivistos persikėlė iš Juveskiulės, Suomijoje, į Geteborgą, Švedijoje, ieškoti karjeros galimybių. Atvykus brolis Koivisto buvo pakviestas susitikti su prezidentu Leifu G. Matsonu, patarėju Švedijos Geteborgo kuolo prezidentūroje. Kadangi Samuelis nekalbėjo švediškai, pokalbis vyko angliškai.

Po trumpo susipažinimo prezidentas Matsonas paprašė Samuelio tarnauti apylinkės misijos vadovu Utbio apylinkėje. Samuelis atkreipė jo dėmesį į akivaizdų dalyką: „Bet aš nekalbu švediškai.“

Prezidentas Matsonas pasilenkė virš stalo ir tiesiai paklausė: „Ar aš klausiau, ar mokate švedų kalbą, ar apie tai, ar norite tarnauti Viešpačiui?“

Samuelis atsakė: „Paklausėte, ar noriu tarnauti Viešpačiui. Aš noriu.“

Samuelis priėmė pašaukimą. Ana-Marija taip pat priėmė pašaukimus. Abu ištikimai tarnavo ir tai darydami išmoko gražiai kalbėti švediškai.

Pasišventimas ir noras tarnauti Viešpačiui apibūdina Samuelio ir Anos-Marijos gyvenimą. Jie yra paprasti Bažnyčios didvyriai. Jie ištikimai tarnauja kaskart, kai yra prašomi. Jie mane išmokė, kad tarnaudami naudojame turimus talentus (žr. Doktrinos ir Sandorų 60:13) ir tada Viešpats padeda mums įgyvendinti Jo tikslus.

Kai norime tarnauti, stengiamės nesiskųsti ir nemurmėti, nes nenorime kaip nors juodinti savo tarnystės. Skundimasis gali būti svyruojančio pasišventimo arba to, kad mūsų meilė Gelbėtojui nėra tokia, kokia turėtų būti, ženklas. Nekontroliuojamas murmėjimas gali peraugti į atvirą maištą prieš Viešpatį. Tokia progresija matoma Ezros Būto, ankstyvojo Bažnyčios atsivertusiojo Ohajuje, pašaukto tarnauti misionieriumi Misūryje, gyvenime.

1831 m. birželį, išvykdamas iš Ohajo, Ezra nusiminė, kad kai kurie misionieriai galėjo keliauti vežimais, o jam teko eiti per vasaros karštį pakeliui pamokslaujant. Jis murmėjo. Atvykęs į Misūrį jis jautėsi sutrikęs. Misūris nebuvo toks, kokio jis tikėjosi. Apsižvalgęs jis pastebėjo, kad „perspektyva pasirodė šiek tiek niūri“.

Ezra darėsi vis labiau ciniškas, sarkastiškas ir kritiškas. Išvykęs iš Misūrio, užuot pakeliui pamokslavęs, kaip buvo paprašytas, jis kaip įmanydamas greičiau grįžo į Ohają. Iš pradžių jo murmėjimas išsivystė į svyravimą ir galiausiai į pasitikėjimo savo ankstesniais dvasiniais išgyvenimais praradimą. Netrukus Ezra paliko Bažnyčią ir „galiausiai apleido krikščionybę bei tapo agnostiku“.

Tas pats gali nutikti ir mums, jei nebūsime atsargūs. Jei nustosime žvelgti iš amžinosios perspektyvos, nepriminsime sau, kieno tai iš tiesų darbas, galime pradėti skųstis, svyruoti ir galiausiai prarasti turimą tikėjimą.

Meldžiu, kad pasirinktume sekti Jėzumi Kristumi prisijungdami prie Jo ir Jo darbo. Kai tai darome, mums duodami be galo didūs bei brangūs pažadai (žr. 2 Petro 1:4). Šie palaiminimai apima nuodėmių atleidimą (žr. Doktrinos ir Sandorų 60:7; 61:2, 34; 62:3; 64:3), išgelbėjimą (žr. Doktrinos ir Sandorų 6:13; 56:2) ir išaukštinimą (žr. Doktrinos ir Sandorų 58:3–11; 59:23). Iš tiesų mums pažadėta didžiausia dovana, kokią tik Dievas gali duoti – amžinasis gyvenimas.