Raskite laiko Gelbėtojui

Sulaukėme dar vienų Kalėdų, ir su jomis brėkšta Naujieji Metai. Regis, tik vakar šventėme Gelbėtojo gimimą ir sudarinėjome pasižadėjimų sąrašą.

Ar tarp visų mūsų pasižadėjimų pasiryžome skirti laiko savo gyvenime ir vietos savo širdyje Gelbėtojui? Nesvarbu, kaip mums iki šiol sekėsi su šiuo pasižadėjimu, esu įsitikinęs, kad visi norime, jog būtume padarę daugiau. Šios Kalėdos yra puikus metas įvertinti ir atnaujinti savo pastangas.

Kadangi mūsų užimtuose gyvenimuose yra tiek daug dėl mūsų dėmesio besivaržančių dalykų, tai būtina sąmoningai ir su atsidavimu stengtis pakviesti Kristų į savo gyvenimą ir į savo namus. Gyvybiškai svarbu, kad mes, kaip išminčiai iš Rytų, žvelgtume į Jo žvaigždę ir „atvyk[tume] Jo pagarbinti“.

Ištisas kartas Jėzaus žinia buvo ta pati. Petrui ir Andriejui ant Galilėjos ežero kranto Jis sakė: „Eikite paskui mane!“ Pilypas buvo taip pakviestas: „Sek paskui mane!“ Levitą, kuris rinko mokesčius, jis pakvietė: „Sek paskui mane!“ Ir jūs, ir aš, jeigu tik klausysime, išgirsime tą patį kvietimą: „Sekite paskui mane.“

Turėsime galimybių palaiminti kitų gyvenimą, kai šiandien eisime Jo pėdomis ir seksime Jo pavyzdžiu. Jėzus kviečia mus atiduoti save: „Štai Viešpats reikalauja širdies ir uolaus proto.“

Ar yra kas nors, kam turėtumėte pasitarnauti per šias Kalėdas? Ar yra kas nors, kas laukia jūsų apsilankymo?

Prieš daugelį metų per Kalėdas aplankiau vieną senyvą našlę jos namuose. Man ten svečiuojantis, suskambo durų skambutis. Prie durų stovėjo labai užsiėmęs ir gerai žinomas gydytojas. Jis nebuvo pakviestas, bet tiesiog jautė raginimą aplankyti vienišą pacientę.

Šiuo metu širdys tų, kurie yra vieniši, tikisi ir laukia kalėdinio vizito. Per vienas Kalėdas, lankydamasis globos centre, sėdėjau ir kalbėjausi su penkiomis pagyvenusiomis moterimis, vyriausiai iš jų buvo 101 metai. Ji buvo akla, tačiau pažino mano balsą.

Ji pasakė: „Vyskupe, jūs truputį vėluojate šiais metais! Maniau, kad nebeatvyksite.“

Mes nuostabiai praleidome laiką kartu. Tačiau viena iš pacienčių ilgesingai dirsčiojo pro langą, vėl ir vėl kartodama: „Žinau, kad mano berniukas ateis šiandien manęs aplankyti.“ Svarsčiau, ar taip ir bus, nes buvo tokių Kalėdų, kai jis taip ir nepasirodė.

Dar yra laiko šiais metais ištiesti pagalbos ranką, atverti mylinčią širdį ir pasiryžusią dvasią, kitaip tariant, sekti Gelbėtojo parodytu pavyzdžiu ir tarnauti taip, kaip Jis norėtų, kad tarnautume. Jei tarnausime Jam, neprarasime galimybių, kaip tai nutiko senovės užeigos šeimininkui, mes rasime laiko savo gyvenime ir vietos savo širdyje Jam.

Ar galime suvokti nuostabų pažadą, angelo perduotą piemenims, nakvojusiems laukuose: „Štai aš jums skelbiu gerąją naujieną […] Šiandien […] jums gimė Išganytojas […] Jis yra Viešpats Mesijas“?

Kai per Kalėdas keisimės dovanomis, atminkime, vertinkime ir priimkime didžiausią iš visų dovanų – mūsų Gelbėtojo ir Atpirkėjo dovaną, kad turėtume amžinąjį gyvenimą.

„Nes kokia žmogui nauda, jeigu jam suteikiama dovana, o jis dovanos nepriima? Štai, jis nesidžiaugia tuo, kas jam duota, ir nesidžiaugia tuo, kuris yra dovanos davėjas.“

Sekime Juo, tarnaukime Jam, gerbkime Jį ir savo gyvenime priimkime Jo dovaną mums, kad būtume tokie, kaip pasakė tėvas Lehis: „amžinai apglėbt[i] Jo meilės rankomis“.