Praryti Kristaus džiaugsmo

Naujajame Testamente skaitome apie neregį Bartimiejų, kuris šaukėsi Jėzaus, prašydamas stebuklo. „Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgydė tave.“ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.“

Kitą kartą Betsaidoje vienas vyras troško išgyti. Tačiau šis stebuklas įvyko ne iš karto. Jėzui teko jį palaiminti du kartus, kol šis „tapo sveikas“.

Trečiasis pavyzdys: apaštalas Paulius „tris kartus meld[ė] Viešpatį“ dėl savo skaudulio, tačiau, mūsų žiniomis, jo nuoširdus maldavimas liko nepatenkintas.

Trys skirtingi žmonės. Trys skirtingi patyrimai.

Taigi, klausimas: kodėl vieni savo trokštamų stebuklų sulaukia greitai, o kiti stengiasi kantriai ištverti, laukdami Viešpaties? Galbūt nežinome kodėl, tačiau su dėkingumu žinome, kas mus myli ir viską daro mūsų gerovei ir laimei.

Dievas, kuris mato pabaigą nuo pradžios, ramina: „pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką“ ir jie bus pašvęsti „tavo naudai“.

Padėdamas mums rasti papildomą mūsų išbandymų prasmę, vyresnysis Orsonas F. Vitnis mokė: „Joks mūsų patiriamas skausmas ar išbandymai nepraeina veltui. Tai mus ugdo. […] Viskas, […] ką [kantriai] ištveriame, […] stiprina mūsų charakterį, skaistina mūsų širdį, praplečia mūsų sielą ir padaro mus švelnesnius ir geraširdiškesnius. […] Būtent per sielvartą ir kentėjimus, triūsą ir negandas mes įgyjame išsilavinimą, kurio čia atėjome įgyti ir kuris padės mums tapti panašesniems į mūsų [dangiškuosius tėvus].“

Suprasdamas, kad per suspaudimus „Kristaus jėga ils[isi] ant [jo]“, apaštalas Paulius nuolankiai ištarė: „Nes, būdamas silpnas, esu galingas.“

Gyvenimo išbandymai mus išmėgina. Pats Gelbėtojas paklusnumo išmoko ir tapo ištobulintas per patirtus kentėjimus.

Ir vieną dieną Jis gailestingai paskelbs: „Štai aš išvaliau tave, išrinkau tave suspaudimų krosnyje.“

Pasitikėjimas Dievo tikslais įkvepia viltį pavargusioms sieloms ir įžiebia ryžtą kančių ir širdgėlos laikotarpiais.

Kadaise prezidentas Raselas M. Nelsonas pasidalijo šia vertinga įžvalga: „Jei į viską žvelgsime iš amžinosios perspektyvos, tai žymiai palengvins mūsų naštą.“

Neseniai su žmona Džile tapome šios tiesos liudininkais Holės ir Riko Porterių, kurių 12-metis sūnus Trėjus tragiškai žuvo per gaisrą, ištikimame gyvenime. Dėl didvyriškų pastangų išgelbėti savo brangų sūnų stipriai apdegusi rankas ir kojas, vėliau Holė apylinkės sakramento susirinkime paliudijo apie didžią ramybę ir džiaugsmą, kurį Viešpats, jiems kenčiant, išliejo ant jų šeimos, vartodama tokius žodžius kaip stebuklinga, neįtikėtina ir nuostabu.

Nepakeliamą šios brangios motinos sielvartą pakeitė neapsakoma ramybė, kilus tokiai minčiai: „Mano rankos nėra tos, kurios gelbsti. Šios rankos priklauso Gelbėtojui! Užuot į savo randus žiūrėjusi kaip į priminimą apie tai, ko nesugebėjau padaryti, prisimenu Gelbėtojo randus.“

Holės liudijimas išpildo mūsų pranašo pažadą: „Mąstydami celestiališkai, į išbandymus ir pasipriešinimą žvelgsite naujoje šviesoje.“

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas pareiškė: „Manau, kad kvietimas įveikti negandas ir iš jų išaugti mums darė įspūdį, kai Dievas pristatė savo išpirkimo planą prieš mūsų mirtingąjį gyvenimą. Turėtume imtis šio kvietimo dabar, žinodami, kad Dangiškasis Tėvas mus palaikys. Tačiau ypač svarbu kreiptis į Jį. Be Dievo, šios niūrios kančios ir negandų patirtys stumia į neviltį, sielvartą ir net pagiežą.“

Kad išvengtume nusivylimo tamsos ir vietoj jos per sunkius gyvenimo išbandymus patirtume daugiau ramybės, vilties ir net džiaugsmo, pasidalysiu trimis dieviškais principais kaip pasiūlymais.

Pirmasis: stipresnis tikėjimas ateina Jėzų Kristų iškeliant į pirmą vietą. Jis pareiškia: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.“ Prezidentas Nelsonas mokė:

„[M]ūsų amžinasis gyvenimas priklauso nuo [m]ūsų tikėjimo Juo ir Jo Apmokėjimu.“

„Besigrumdamas su stipriu neseniai patirtos traumos sukeltu skausmu, ėmiau dar labiau vertinti Jėzų Kristų ir protu sunkiai suvokiamą Jo Apmokėjimo dovaną. Tik pagalvokite apie tai! Gelbėtojas iškentėjo „visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus“ tam, kad galėtų mus paguosti, išgydyti ir išgelbėti, kai to mums reikės.“

Jis tęsė: „Mano trauma ne kartą paskatino mane susimąstyti apie „Izraelio Šventojo didybę“. Kai gydžiausi, Viešpats raminančiai ir nedviprasmiškai parodė savo dievišką galią.“

Gelbėtojas drąsina: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“

Antrasis: šviesesnė viltis ateina įsivaizduojant savo amžinąjį likimą. Kalbėdama apie galią, būdingą kasdien išlaikant „mūsų Tėvo pažadėtų nepaprastų palaiminimų viziją“, sesuo Linda Ryvs liudijo: „Nežinau, kodėl turime patirti tiek daug išbandymų, tačiau asmeniškai jaučiu, jog atlygis už tai yra toks didelis, […] toks džiaugsmingas ir toks nesuvokiamas, kad atpildo dieną savo gailestingo, mylinčio Tėvo turbūt paklausime: „Ar tik tiek tereikėjo padaryti?“ […] Kokią […] reikšmę turės tai, ką iškentėjome čia, jei per tokius išbandymus įgysime […] teisę į amžinąjį gyvenimą […] Dievo karalystėje […]?“

Prezidentas Nelsonas pasidalijo tokia įžvalga: „Prisiminkite Viešpaties atsakymą Džozefui Smitui, kai jis maldavo palengvinti jo padėtį Liberčio kalėjime. Viešpats pranašą pamokė, kad nežmoniškas elgesys su juo suteiks jam patirties ir išeis į gera. Viešpats pažadėjo: „Jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse.“ Viešpats mokė Džozefą mąstyti celestiališkai ir įsivaizduoti amžinąjį atlygį, o ne susitelkti į kankinančius dabarties sunkumus.“

Toks požiūrio pokytis padėjo Džozefui dar labiau pasišvęsti, kaip tai atsispindi šiame laiške draugui: „Po penkių mėnesių, praleistų tarp kalėjimo sienų, man atrodo, kad po šito mano širdis visuomet bus jautresnė nei buvo anksčiau. […] Manau, niekada negalėčiau jaustis taip, kaip jaučiuosi dabar, jei nebūčiau patyręs tokios skriaudos.“

Trečiasis: didesnė jėga įgyjama susitelkiant į džiaugsmą. Lemtingiausiomis ir skausmingiausiomis amžinybės valandomis Gelbėtojas neatsitraukė, bet išgėrė iš tos karčios taurės. Kaip Jis tai padarė? Žinome, kad „vietoj sau priderančių džiaugsmų [Kristus] iškentėjo kryžių“, kai Jo valia „pasidav[ė] Tėvo valiai“.

Žodis „pasidavė“ mane labai jaudina. Susidomėjau dar labiau, kai sužinojau, kad ispanų kalboje šis žodis verčiamas kaip „buvo suvalgytas“, vokiečių kalboje – kaip „buvo prarytas“, o kinų kalboje – kaip „buvo apimtas“. Todėl, kai gyvenimo sunkumai yra skaudžiausi ir slegia labiausiai, prisimenu Viešpaties pažadą, kad nekentėsime „jokių kitokių suspaudimų, išskyrus [prarytus, suvalgytus, apimtus] Kristaus džiaugsmo“.

Matau, kad daugybė jūsų jaučia šį džiaugsmą, „pranokstantį mirtingųjų suvokimą“, net kai jūsų karčioji taurė dar nepatraukta. Dėkojame, kad laikotės sudarytų sandorų ir išliekate Dievo liudytojai. Dėkojame, kad ištiesėte pagalbos ranką ir palaiminote mus visus, nors „gal [jūsų] širdyje daug skausmo – to matyti negal[i]“. Nes, kai atnešate Gelbėtojo palengvinimą kitiems, palengvėja ir jums patiems, – mokė prezidentė Kamilė N. Džonson.

Dabar kartu su manimi sugrįžkime į sakramento susirinkimą, kuriame matėme stebuklą, kai Viešpats padėjo Holės Porter šeimai. Kai būdamas ant pakylos svarsčiau, kaip galėčiau paguosti šią nepaprastą šeimą ir jos draugus, kilo tokia mintis: „Kalbėk Gelbėtojo žodžiais.“ Tad šiandien užbaigiu, kaip ir tą šabo dieną, Jo žodžiais, kurie „gydo sužeistą sielą“.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“

„Aš taip pat palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, netgi būdami vergijoje; […] kad užtikrintai žinotumėte, kad aš, Viešpats Dievas, aplankau savo žmones jų suspaudimuose.“

„Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.“

Su džiugia pagarba liudiju, kad Gelbėtojas gyvas ir „tikri Jo pažadai“. Jums, ypač tiems, kurie esate prislėgti ar „bet kaip varginam[i]“, liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas girdi jūsų ašarų lydimus maldavimus ir visuomet atsakys tobula išmintimi. „Teduoda jums Dievas“, kaip davė ir mūsų šeimai, kai to labai reikėjo, „kad jūsų naštos būtų lengvos“, netgi „prarytos Kristaus džiaugsmo“. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.