Nebijokite, tik tikėkite!

Šiandien savo žodžius skiriu Bažnyčios jaunimui, t. y. kiekvienam, kas yra prezidento Raselo M. Nelsono amžiaus ar jaunesnis. Retai naudoju vaizdines priemones, bet negaliu susilaikyti nepasidalijęs šia.

Šis cri de coeur nuo mano aštuonmetės draugės Marin Arnold, parašytas, kai jai buvo septyneri. Išversiu jums jos ankstyvąją pakeistą egiptietišką kalbą:

Na, Marin, kalba, kurią pasakysiu, be abejo, tave vėl nuvils. Tačiau, jei rašysi savo vyskupui, kad pasiskųstum, svarbu, jog jam pasakytum, kad mano vardas yra Kyronas. Vyresnysis Patrikas Kyronas.

Beveik dvejus metus biblinio masto pandemija buvo apėmusi mūsų planetą, ir nors ši neganda sustabdė beveik visą socialinį gyvenimą, akivaizdu, kad ji nesustabdė politinio brutalumo, smurto ir žiaurios agresijos – tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Tarsi to nepakaktų, mes vis dar susiduriame su ilgalaikiais socialiniais ir kultūriniais iššūkiais – nuo ekonominio nepritekliaus ir aplinkos taršos iki rasinės nelygybės ir dar daugiau.

Tokie stiprūs vėjai ir tamsios dienos gali kelti neviltį mūsų jaunimui, tiems, iš kurių tikimės optimizmo ir entuziazmo žvelgiant į mūsų gyvenimo rytojų. Sakoma, kad „jaunimo galia yra bendras viso pasaulio turtas. Jaunimas […] yra mūsų ateities […] veidas.“² Be to, mūsų vaikai yra patikėtiniai, į kurių rankas bus atiduota šios Bažnyčios lemtis.

Atsižvelgiant į dabartinius laikus, suprantama, kad jaunimo idealizmas truputį blėsta. Jeilio universiteto profesorė daktarė Lori Santos neseniai organizavo kursą „Psichologija ir geras gyvenimas“. „Pirmaisiais kurso metais užsiregistravo beveik [ketvirtis] [visų] universiteto paskutinio kurso studentų.“³ Tada jos tinklalaidės klausėsi daugiau nei 64 milijonai žmonių. Rašydamas apie šį reiškinį vienas žurnalistas atkreipė dėmesį, kaip skaudu matyti tiek daug šviesių, jaunų studentų – ir suaugusiųjų – desperatiškai „ieškančių to, ką jie prarado“, arba, dar blogiau, trokštančių to, ko niekada neturėjo⁴.

Šiandien maldauju mūsų jaunimą ir jus, tėvai ir suaugusieji, kurie jiems patariate, kad pradėtumėte ieškoti laimės vertindami dosnumą, kurio jau susilaukėme iš kiekvienos geros dovanos davėjo.⁵ Būtent šiuo metu, kai daugelis pasaulyje užduoda gilius sielos klausimus, turime atsakyti Jėzaus Kristaus Evangelijos „gerąja naujiena“⁶. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kuri išaukština pasaulio Gelbėtojo misiją ir žinią, siūlo be galo reikšmingą būdą tiek rasti tai, kas gera, tiek daryti gera tokiu reikiamu metu.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra pasakęs, kad ši jaunuolių karta gali padaryti „didesnį [gerą] poveikį pasauliui nei bet kuri kita ankstesnė karta“⁷. Iš visų žmonių, būtent mes turėtume „gied[oti] išperkančios meilės giesmę“⁸, bet tam reikia drausmės – kitaip sakant „mokinystės“, – tokios, kuri saugotų nuo neigiamo požiūrio ir griaunančių įpročių, atitraukiančių mus nuo tinkamos natos bandant sudainuoti tą amžinojo išgelbėjimo giesmę.

Net jei liekame „saulėtoje gatvės pusėje“⁹, kartkartėmis susiduriame su žmogumi, kuris atkakliai bando visur įžvelgti ką nors tamsaus ir niūraus. Jūs žinote jo šūkį: „Visada tamsiausia prieš užeinant aklinai tamsai.“ Koks piktybiškas požiūris ir kokia apgailėtina egzistencija! Taip, kartais galime norėti pabėgti iš ten, kur esame, bet tikrai neturėtume bėgti nuo to, kas esame, – vaikai gyvojo Dievo, kuris mus myli, kuris visada yra pasiruošęs mums atleisti ir kuris niekada mūsų neapleis. Jūs esate brangiausias Jo turtas. Esate Jo vaikas, kuriam Jis davė pranašus ir pažadus, dvasines dovanas ir apreiškimus, stebuklus ir žinias, ir angelus abiejose uždangos pusėse.¹⁰

Jis taip pat davė jums Bažnyčią, kuri stiprina šeimas mirtingajame gyvenime ir susaisto jas amžinybei. Joje yra daugiau nei 31000 apylinkių ir skyrių, kuriuose žmonės renkasi, gieda, pasninkauja ir meldžiasi vienas už kitą, ir aukoja lėšas vargšams. Tai vieta, kur kiekvienas asmuo žinomas vardu, kiekvienas yra svarbus ir kiekvienam tarnaujama, ir kur paprasti draugai ir kaimynai savanoriškai tarnauja vieni kitiems vykdydami pašaukimus, nuo sekretoriavimo darbo iki globos pareigų. Tūkstančiai jaunų suaugusiųjų – ir vyresnio amžiaus porų – tarnauja misijose savo pačių lėšomis, nesirinkdami, kur tarnaus, o jauni ir seni nariai vyksta į šventyklas, kad atliktų šventas apeigas, būtinas žmonijos šeimai susaistyti, – drąsus užsiėmimas tokiame susiskaldžiusiame pasaulyje, skelbiantis, kad tokia nesantaika tėra laikina. Tai kelios iš priežasčių, kuriomis mes grindžiame „[mumyse] esančią viltį“¹¹.

Žinoma, mūsų laikais Jėzaus Kristaus mokinys susiduria su be galo sunkiomis problemomis. Šios Bažnyčios vadovai atiduoda savo gyvenimą, kad ieškotų Viešpaties vadovavimo, kaip išspręsti tas problemas. Jei kai kurių problemų nepavyksta išspręsti taip, kad visi būtų patenkinti, galbūt jos yra dalis to kryžiaus, kurį, pasak Jėzaus, turėsime paimti, kad sektume Juo.¹² Būtent todėl, kad laukia tamsūs laikai ir sunkios problemos, Dievas pažadėjo, kad ves pranašus iš debesies dieną ir ugnies stulpo naktį, duos geležinę lazdą, atvers siaurus vartus, vedančius į ankštą kelią, ir, svarbiausia, suteiks mums galią užbaigti tą kelionę.¹³

Tad prašau, prašau likti per visą puotą, net jei nemėgstate brokolių. Šildykitės Jo šviesoje ir bendro reikalo labui paskolinkite savo žvakę.¹⁴ Pradinukų organizacijoje teisingai sakoma: Jėzus tikrai nori, „kad [būtum] Jo spindulys“¹⁵.

Kai žydų vadovas Jayras maldavo Jėzaus išgydyti jo dvylikametę dukrą, kuri gulėjo merdėdama namuose, Jėzų supanti minia taip ilgai užlaikė Gelbėtoją, kad šiam nerimaujančiam tėvui tarnas netrukus pasakė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo.“

Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tik tikėk, ir ji bus išgelbėta.“¹⁶

Ji ir buvo išgelbėta. O taip pat ir jūs būsite. „Nebijok[ite], tik tikėk[ite].“

Kadangi kiekvienas iš jūsų šioje auditorijoje esate brangus Dievui ir šiai Bažnyčiai, baigiu šiuo ypatingu apaštališku pareiškimu. Dar prieš jums gaunant Šventosios Dvasios dovaną, Kristaus šviesa buvo įskiepyta jūsų sieloje¹⁷, ta „šviesa, kuri yra visame kame, […] teikia gyvybę viskam“¹⁸ ir yra gėrio įtaka visų žmonių, kurie kada nors gyveno ar gyvens, širdyse. Ta šviesa buvo duota, kad apsaugotų jus ir jus mokytų. Viena svarbiausių jos žinių yra ta, kad gyvenimas yra pati brangiausia iš visų dovanų, kuri, įgyjama amžiams tik per Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Būdamas pasaulio šviesa ir gyvybė¹⁹, Dievo Viengimis Sūnus atėjo mums suteikti gyvybės nugalėdamas mirtį.

Turime visiškai atsiduoti tai gyvenimo dovanai ir skubėti padėti tiems, kurie rizikuoja atsisakyti šios šventos dovanos. Vadovai, konsultantai, draugai, šeimos nariai, stebėkite depresijos ir nevilties požymius ar bet kokias savęs žalojimo užuominas. Pasisiūlykite padėti. Įsiklausykite. Jei reikia, kokiu nors būdu įsiterpkite.

Mūsų jaunimui, kuriems dabar sunku, kad ir kokie būtų jūsų rūpesčiai ar sunkumai, sakau: savižudybė nėra išeitis. Ji neišvaduos iš skausmo, kurį jaučiate, arba kurio priežastis, manote, esate jūs. Pasaulyje, kuriam reikia visos šviesos, kokią tik galima gauti, prašau negesinti amžinosios šviesos, kurią Dievas įdėjo į jūsų sielą dar iki šio pasaulio. Pasikalbėkite su kuo nors. Kreipkitės pagalbos. Nesunaikinkite gyvybės, kuriai apsaugoti Kristus atidavė savo gyvybę. Jūs galite pakelti šio mirtingojo gyvenimo sunkumus, nes mes padėsime jums juos pakelti. Esate stipresni, nei manote. Pagalbos jums gali suteikti kiti, o ypač Dievas. Jūs esate mylimi, vertinami ir reikalingi. Mums jūsų reikia! „Nebijok[ite], tik tikėk[ite].“

Tas, kuris susidūrė su baisesnėmis aplinkybėmis, nei jums ar man kada nors teks susidurti, kadaise sušuko: „Eiki[te] pirmyn [mano mylimi jaunieji draugai]. Drąsos, […] ir pirmyn, pirmyn į pergalę!“ Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios.“²⁰ Turime tiek daug, kuo galime būti patenkinti. Turime vieni kitus ir turime Jį. Neatimkite iš mūsų galimybės būti su jumis, meldžiu šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Mokytojo, vardu, amen.