Lik su manim – tai mano laimę lems

Vienoje mūsų pamėgtoje giesmėje maldaujama: „Lik su manim – tai mano laimę lems.“¹ Kartą skridau lėktuvu ir mes artinomės prie didelės audros. Žvelgdama pro langą žemiau mūsų mačiau tirštus debesis. Besileidžiančios saulės spinduliai atsispindėjo debesyse, kurie nuo jų akinamai žėrėjo. Netrukus lėktuvas įskrido į tirštus debesis ir mes staiga paskendome gūdžioje tamsoje, kuri visiškai užgožė ryškią šviesą, mūsų matytą vos prieš kelias akimirkas.²

Juodi debesys taip pat gali susiformuoti ir mūsų gyvenime – jie gali užtemdyti Dievo šviesą, o gal net priversti sudvejoti, ar ta šviesa mums iš viso pasiekiama. Tie debesys gali būti depresija, nerimas ir kitos psichologinės ir emocinės negandos. Jie gali iškreipti tai, kaip suprantame save, kitus ir net Dievą. Jie paveikia skirtingo amžiaus moteris ir vyrus visuose pasaulio kraštuose.

Taip pat kenkia ir bukinantys skeptiškumo debesys, galintys paveikti tuos, kurie dar nesusidūrė su šiais išbandymais. Kaip bet kuri kūno dalis, smegenys gali būti paveiktos ligų, traumų ar cheminio disbalanso. Kai kenčia mūsų protas, tinkama pagalbos kreiptis į Dievą, aplinkinius, medikus ir psichikos sveikatos specialistus.

„Visos žmogiškos esybės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra, ir kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį.“³ Mes, kaip ir mūsų Dangiškieji Tėvai ir Gelbėtojas, turime fizinį kūną⁴ ir patiriame emocijas.⁵

Mano brangios seserys, normalu retkarčiais jausti liūdesį ar nerimą. Liūdesys ir nerimas yra natūralios žmogaus emocijos.⁶ Tačiau, jeigu nuolatos esame liūdnos ir jeigu patiriamas skausmas neleidžia jausti mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus meilės bei Šventosios Dvasios įtakos, gali būti, kad mus kankina depresija, nerimas ar kita emocinė būsena.

Mano dukra kartą rašė: „Buvo metas, […] [kai] visą laiką buvau be galo liūdna. Visada maniau, kad turiu gėdytis liūdesio ir kad jis silpnumo ženklas. Todėl tą liūdesį slėpiau. […] Jaučiausi visiškai nieko verta.“⁷

Draugė štai kaip tai apibūdino: „Nuo pat vaikystės nuolat kovodavau su beviltiškumo, tamsos, vienatvės ir baimės jausmais ir pojūčiu, kad esu sugadinta ar brokuota. Iš visų jėgų stengiausi slėpti savo skausmą ir sudaryti įspūdį, kad man puikiai sekasi ir esu stipri.“⁸

Mano brangios draugės, taip gali nutikti bet kuriai iš mūsų, ypač, kai tikėdamos laimės planu mes apsikrauname nebūtinomis naštomis ir manome, kad turime būti tobulos jau dabar. Tokios mintys gali gniuždyti. Tobulumo siekimas tai procesas, trunkantis mūsų mirtingąjį ir būsimąjį gyvenimą, o tobulumas pasiekiamas tik per Jėzaus Kristaus malonę.⁹

Priešingai, kai atvirai kalbame apie savo emocinius sunkumus, pripažindamos, kad nesame tobulos, kitiems suteikiame galimybę dalytis savo sunkumais. Drauge suvokiame, kad yra viltis ir neprivalome kentėti vienos.¹⁰

Kaip Jėzaus Kristaus mokinės sudarėme su Dievu sandorą, kad esame „pasiryž[usios] nešti [viena kitos] naštas“ ir „gedėti su tais, kurie gedi“¹¹. Tai gali reikšti, kad turime pasidomėti emocinėmis ligomis, rasti priemones, padėsiančias įveikti šiuos sunkumus, ir galiausiai pačioms ateiti ir atvesti kitus pas Kristų, kuris yra Didis Gydytojas.¹² Net jei nežinome, ką išgyvena kiti, patvirtinimas, kad jų patiriamas skausmas yra tikras, gali tapti svarbiu pirmuoju žingsniu, padėsiančiu rasti supratimą ir gijimą.¹³

Kartais galima rasti depresijos ar nerimo priežastį, o kartais gali būti sunku ją pastebėti.¹⁴ Mūsų smegenys gali kentėti nuo streso¹⁵ arba išsekimo¹⁶. Situaciją kartais galima pagerinti pakoregavus mitybą, miego režimą ir mankštos įpročius. Kitais atvejais gali prireikti terapijos arba specialisto išrašytų vaistų.

Negydomos psichikos arba emocinės ligos gali vesti prie didesnio atsiribojimo, nesupratimo, nutrūkusių santykių, savęs žalojimo ir net savižudybės. Žinau tai iš savo patirties, nes prieš daugelį metų nusižudė mano tėtis. Jo mirtis sukrėtė mano šeimą ir mane, sudaužė mūsų širdis. Man prireikė ne vienų metų, kad įveikčiau sielvartą, ir tik neseniai sužinojau, jog deramas kalbėjimasis apie savižudybę iš tikrųjų padeda jos išvengti, o ne skatina žmogų žudytis.¹⁷ Dabar atvirai kalbuosi apie savo tėvo savižudybę su savo vaikais ir pamačiau gydančią Gelbėtojo galią tiek esantiems šioje, tiek ir kitoje uždangos pusėje.¹⁸

Deja, daugelis sergančiųjų gilia depresija atsiriboja nuo savo draugų šventųjų, nes jaučiasi netelpą į kažkokius įsivaizduojamus rėmus. Mes galime padėti jiems suprasti ir pajusti, kad jie išties turi būti tarp mūsų. Svarbu pripažinti, kad depresija nėra silpnumo išdava ir dažniausiai nėra nuodėmės pasekmė.¹⁹ Ji „veši slaptoje, bet nyksta sulaukus atjautos“²⁰. Drauge galime perskrosti atsiribojimo ir stigmos debesis, kad gėdos našta būtų pakelta ir galėtų vykti išgijimo stebuklai.

Per savo žemišką tarnystę Jėzus Kristus gydė ligotus ir prislėgtuosius, tačiau kiekvienas žmogus turėjo panaudoti tikėjimą Juo ir veikti, kad būtų Jo išgydytas. Kai kurie sukorė ilgą kelią, kiti tiesė savo ranką, kad paliestų Jo drabužį, dar kiti, kad būtų išgydyti, turėjo būti pas Jį atnešti.²¹ Kalbant apie išgijimą, ar ne visoms mums Jo žūtbūtinai reikia? „Argi visi mes nesame elgetos?“²²

Sekime Gelbėtojo keliu ir labiau atjauskime, būkime mažiau linkusios teisti ir liaukimės būti kitų dvasingumo inspektorės. Klausymasis su meile yra viena didžiausių dovanų, kurią galime pasiūlyti. Taip galime padėti pereiti arba išsklaidyti tirštus mūsų artimuosius ir draugus dusinančius debesis²³, kad per mūsų meilę jie ir vėl galėtų pajusti Šventąją Dvasią ir išvystų Jėzaus Kristaus skleidžiamą šviesą.

Jeigu nuolatos esate apsuptos „tamsos migl[os]“²⁴, atsigręžkite į Dangiškąjį Tėvą. Niekas iš to, ką patyrėte, negali pakeisti amžinosios tiesos, kad esate Jo vaikas ir kad Jis jus myli.²⁵ Atminkite, kad Kristus yra jūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, o Dievas – jūsų Tėvas. Jie supranta. Įsivaizduokite, kad Jie šalia, klausosi ir palaiko.²⁶ „[Jie] nuramins jus jūsų suspaudimuose.“²⁷ Kaip įmanydamos stenkitės pasitikėti Viešpaties apmokančiąja malone.

Jūsų sunkumai nenusako, kas jūs esate, jie jus taurina.²⁸ Dėl „dygl[io] kūne“²⁹ galite labiau atjausti kitus. Vedamos Šventosios Dvasios, dalykitės savo istorija, kad galėtumėte „pagelbė[ti] silpniems, pakel[ti] nusvirusias rankas bei sustiprin[ti] nusilpusius kelius“³⁰.

Jeigu šiuo metu patiriame sunkumus ar palaikome juos patiriančius, būkime pasiryžusios sekti Dievo įsakymais, kad Jo Dvasia visada būtų su mumis.³¹ „Nežymiais ir paprastais dalykais“³² galime įgyti dvasinės stiprybės. Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Niekas taip neatveria dangaus, kaip padidėjusio tyrumo, tikslaus paklusnumo, nuoširdaus prašymo, kasdienio sotinimosi Kristaus žodžiais Mormono Knygoje derinys ir reguliarus laikas, skiriamas šventyklos ir šeimos istorijos darbui.“³³

Visos atminkime, kad mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus „[paėmė] ant savęs [mūsų] silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti [mums mūsų] silpnybėse“³⁴. Jis atėjo „gydyti tų, kurių širdys sudužusios, […] paguosti visus liūdinčius, […] įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios“³⁵.

Liudiju jums, kad Viešpats bus su mumis ūkanotą ir saulėtą dieną, kad mūsų suspaudimai gali būti „praryt[i] Kristaus džiaugsmo“ ³⁶ ir kad „esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime“³⁷. Liudiju, kad Jėzus Kristus sugrįš į žemę „su išgydymu savo sparnuose“³⁸. Galiausiai Jis „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių; nebebus daugiau […] skausmo“³⁹. Visiems, kurie „atei[s] pas Kristų ir tobulė[s] jame“⁴⁰, „saulė nebenusileis ir mėnulis nebepasikeis, nes Viešpats bus [mūsų] amžina šviesa – [mūsų] gedulo dienos pasibaigs“⁴¹. Jėzaus Kristaus vardu, amen.