Mijos Didžioji savaitė

Mama ir tėtis iš Raštų perskaitė pasakojimą apie Verbų sekmadienį. Kai Jėzus Kristus atėjo į Jeruzalę, žmonės mojavo palmių šakomis ir šaukė „Osana!“

Mano sesuo Liusi laikė ant asilo jojančio Jėzaus paveikslėlį. Kiti mojavome savo popierinėmis šakelėmis. Jaučiausi laiminga įsivaizduodama, kad sveikinu Jėzų.

Jėzus nusiminė, kad žmonės šventykloje pardavinėja daiktus, todėl išvarė juos lauk. Rinkome šiukšles iš krūmų aplink bažnyčią. Džiaugiuosi, kad galėjome padėti rūpintis Dievo namais!

Mama skaitė istorijas, kurias žmonėms papasakojo Jėzus Kristus. Mes klausėmės ir iš molio lipdėme istorijose paminėtus daiktus. Liusi nulipdė avį, nes Jėzus yra Gerasis Ganytojas. Aš nulipdžiau mažą aliejaus žibintą. Tai padėjo man prisiminti, kad turiu pripildyti savo širdį tikėjimo.

Tėtis mums papasakojo, kaip Marija davė Jėzui Kristui ypatingo aliejaus Jo kojoms. Tas kvapas užpildė visą namą.

Mes neturėjome šio ypatingo aliejaus. Vietoj jo skanėstui pagaminti naudojome cinamoną. Mama pasakė, kad, kai kepdami skanėstą užuosime cinamono kvapą, turėtume galvoti, ką galėtume duoti Jėzui.

Uždegėme žvakes ir sugiedojome giesmę, panašiai kaip Jėzus Kristus ir Jo mokiniai giedojo per paskutinę vakarienę. Kad atmintume pirmąjį sakramentą, valgėme pitą ir gėrėme vynuogių sultis. Taip pat turėjome granatų, kad primintų mums apie Jėzaus kraują, ir alyvuogių, kad primintų Getsemanės sodą.

Mums valgant, lauke dundėjo griaustinis. Jaučiausi saugi ir dėkinga žinodama, kad Jėzus jau susidūrė su tamsiausia audra.

Skaitėme, kaip Jėzus Kristus mirė už mus. Tada nunešėme tuščią vazoną į sodą ir paguldėme jį ant šono, kad atrodytų tarsi kapas. Apdėjome jį žemėmis ir akmenimis, bet angą palikome neuždengtą. Mama mums davė figūrėlę, simbolizuojančią Jėzaus kūną. Mes pagarbiai suvyniojome ją į baltą audinį ir įdėjome į gėlių vazoną.

Nors tai buvo tik gėlių vazonas, man vis tiek buvo liūdna, kai anga buvo užremta akmeniu.

Mama pasakė, kad po mirties dvasių pasaulyje Jėzus Kristus pradėjo misionierišką darbą. Taip žmonės, kurie nebuvo mokomi Jo evangelijos žemėje, vis tiek galėjo mokytis apie Jį. Šventyklose galime būti pakrikštyti už žmones, kurie nebuvo pakrikštyti prieš mirtį.

Aš ir Liusi esame dar per jaunos, kad galėtume eiti į šventyklą, bet padėjome iškirpti išspausdintas vardų korteles. Mama ir tėtis pakaitomis atliko šventyklos apeigas už žmones, kurių vardai buvo kortelėse, ir kartu su mumis vaikštinėjo po teritoriją. Net iš išorės šventykla šiek tiek panašėjo į dangų.

Velykų rytą akmens, kuriuo buvo užremta anga nebuvo, vazone buvo likęs tik audinys. Ir kortelė su užrašu Jis prisikėlė!

Jau žinojau, kad Jėzus Kristus yra Velykų priežastis. Po Didžiosios savaitės jaučiu, kad ir aš šiek tiek geriau Jį pažįstu.