„Lietingos dienos stovykla“, Draugas, 2025 m. sausis, p. 16–17.
Lietingos dienos stovykla
Kodėl Dangiškasis Tėvas neatsakė į jos maldas?
Tikra istorija iš JAV.
„Mano rungtynės rytoj, tiesa?“ – paklausė Liusi, kai mama ją paguldė į lovą.
Mama linktelėjo: „Taip! Rytoj 6.00 val. vakaro.“
Liusi nekantraudama laukė. Ji kelias savaites laukė pirmųjų savo softbolo komandos rungtynių. O šiemet jų marškinėliai buvo rožiniai! Ji buvo tokia susijaudinusi, kad buvo sunku užmigti.
Tačiau kitą rytą Liusi pažvelgė pro langą ir susiraukė. Danguje kybojo niūrūs pilki debesys ir visur matėsi balos. Visą naktį lijo.
Ji atsiklaupė sukalbėti rytinės maldos. „Brangus Dangiškasis Tėve, prašau, padėk, kad oras būtų geras šį vakarą per mano softbolo rungtynes.“
Visą dieną mokykloje Liusi galvojo apie rungtynes. Ji įsivaizdavo save, vilkinčią naujus rožinius marškinėlius ir pergalingai gaudančią kamuoliuką. Bet lauke vis dar lynojo ir buvo šlapia.
Liusi mintyse sukalbėjo trumpą maldą. „Dangiškasis Tėve, prašau, padėk saulei greitai pasirodyti, kad galėtume žaisti šį vakarą.“
Suskambus mokyklos skambučiui, Liusi stvėrė kuprinę ir išbėgo laukan. Ji matė, kaip saulė pradėjo žvilgčioti iš už debesų!
Tačiau atėjusi jos pasiimti mama turėjo blogų žinių. „Šio vakaro rungtynės atšauktos, – pasakė ji. – Man labai gaila dėl to.“
Liusi pažvelgė į dangų. „Bet saulė jau išlenda. Gal lietus liausis.“
„Žinau, – atsakė mama. – Bet softbolo aikštė visa užlieta vandeniu. Tad, net jei nustos lyti, ji per daug šlapia ir purvina, kad būtų galima žaisti. Jie perkels rungtynes kitam kartui.“
Liusi akis užtvindė karštos ašaros. Ji buvo labai nusivylusi! Ji labai labai norėjo žaisti šį vakarą. Kodėl Dangiškasis Tėvas neatsakė į jos maldas?
Namuose Liusi buvo tokia pat pilka ir niūri kaip tie lietaus debesys. Ji nejautė noro skaityti savo mėgstamiausios knygos. Ir nors mama pietums pagamino jos mėgstamus makaronus, jie nebuvo tokie skanūs.
Po pietų mažoji Liusi sesutė Elė užsiropštė jai ant kelių. „Pažaisi su manimi?“ – paklausė ji.
Liusi atsiduso. „Žinoma“, – atsakė ji. Tada jai kilo mintis: „Mums reikia ko nors smagaus.“
Ji pagriebė šluotą ir prie jos galo pririšo šaliką, kad padarytų vėliavą. Tada surinko visas savo seseris. Ji iškėlė vėliavą ir tarė: „Sveikos atvykusios į lietingos dienos stovyklą! Čia einame linksmintis, kai negalime žaisti lauke.“
Jos seserys nudžiugo.
„Pirmiausia, – pasakė Liusi, – sudainuosime savo stovyklos dainą.“
Mergaitės kikeno kurdamos paiką melodiją ir žodžius. Tada jos žygiavo po kambarį su savo vėliava, dainuodamos taip garsiai, kaip tik galėjo.
„Dabar turime pasistatyti palapinę!“ Liusi padėjo seserims surinkti antklodes ir pagalves fortui pastatyti. Jis kelis kartus sugriuvo. Bet jį sutvarkiusios jos visos susigrūdo forto viduje žaisti žaidimų.
Netrukus atėjo laikas miegoti. „Tikiuosi, kad rytoj vėl lis, – tarė Liusi sesuo Liza. – Noriu vėl žaisti „Lietingos dienos stovyklą“!
„Ačiū, kad pažaidei su savo sesutėmis, – apkabinusi Liusi prieš miegą pasakė mama. – Jūs debesuotoje situacijoje radote savo saulę. Didžiuojuosi tavimi.“
Lipdama į lovą Liusi jautėsi laiminga. Į jos maldas nebuvo atsakyta taip, kaip ji norėjo. Tačiau Dangiškasis Tėvas vis tiek padėjo jai rasti, ką smagaus veikti su šeima, ir tai buvo taip pat smagu, kaip dėvėti rožinius marškinėlius per pirmąsias softbolo rungtynes.
Eiprilės Stot iliustracijos