Taškai susisies

Mano brangūs broliai ir seserys, brangūs draugai, perduodu jums Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo meilę ir palaiminimus.

Labai džiaugiuosi ir esu ypatingai dėkingas, kad esu su jumis ir kad galėjome pasiklausyti mano žmonos.

Harietė yra mano gyvenimo saulė. Visi, kas su ja susipažįsta, ją pamilsta. Ji daro aplinkinius geresnius ir laimingesnius. Bent mane ji tikrai taip paveikė.

Kaip sakė sesuo Uchtdorf, susituokėme būdami labai jauni. Dabar, praėjus daugeliui metų, esu dėkingas už kiekvieną akimirką su Hariete.

Laikui bėgant sužinojau, kad mes, vyresnioji karta, turime daug tokių pačių klausimų apie gyvenimą, kaip ir jūs, tik mes juos uždavinėjame ilgesnį laiką. Pavyzdžiui:

Ar einu teisingu keliu?

Ar Dievas tikrai mane pastebi? Ar Jam rūpiu?

Kodėl kartais jaučiuosi išsisėmęs, prislėgtas, ignoruojamas ar vienišas?

Kodėl Dievas nesuteikė stebuklo, kurio man skubiai reikėjo?

Kodėl Jis neapsaugojo manęs nuo liūdesio, ligos ar tragedijos?

Tai sunkūs klausimai bet kuriame amžiuje.

Tokie klausimai gali nepaprastai erzinti, kai negauname greitų atsakymų. Mūsų laikais galime paklausti „Google“ beveik bet ko ir gauti atsakymus per kelias sekundes.

Tačiau atsakymai į mūsų pačius asmeniškiausius, svarbiausius ir toli siekiančius klausimus ne visada ateina greitai. Dažnai pakeliame širdis dangun ir tematome erzinantį nuolat besisukantį „laukimo žymeklį“.

Mes nemėgstame laukti, ar ne?

Jei paieškos programoje atsakymo tenka palaukti daugiau nei kelias sekundes, manome kad sutriko ryšys. Taip nerimaudami galime net liautis ieškoti. Bet kalbant apie amžinuosius klausimus, sielos dalykus, turėtume būti kantresni.

Ne visi atsakymai yra vienodos vertės. Pasaulio išminties ar populiariosios nuomonės teikiami atsakymai yra lengvai randami, tačiau atsiradus naujoms teorijoms ar tendencijoms tokie atsakymai greitai nuvertėja. Dangaus atsakymai – amžinybės atsakymai – yra neįkainojami. Tokiems atsakymams gauti dažniausiai reikia pasiaukojimo, pastangų ir kartojimo.

Tačiau užtikrinu jus, kad šių atsakymų palaukti verta.

Jei turite neatsakytų klausimų, tvirtai liudiju, kad jūsų Tėvas danguje jus girdi, Jis pažįsta jus ir niekada jūsų neapleis. Tad neapleiskite Jo. Toliau stenkitės eiti Jo keliu ir Jis „jus ve[s]“, kad rastumėte atsakymus, teikiančius pakankamai informacijos, kad galėtumėte toliau eiti teisinga kryptimi, neapribojant jūsų augimo ar galimybių panaudoti tikėjimą arba panaudoti moralinę laisvę.

Styvas Džobsas, vienas iš „Apple“ įkūrėjų, kartą pasakė: „Neįmanoma susieti taškų žvelgiant į priekį. Juos galite susieti tik žiūrėdami atgal, tad belieka kliautis, kad jūsų ateityje tie taškai kažkaip susisies.“

Ką jis tuo norėjo pasakyti? Galbūt matėte paveikslų, kai drobė išmarginama labai mažyčiais spalvotais taškeliais. Žvelgiant iš arti tie taškeliai atrodo nesusiję ir išsidėstę padrikai. Tačiau žvelgiant į visą paveikslą taškai susilieja į spalvas, o spalvos galiausiai virsta formomis, atskleidžiančiomis nuostabų vaizdą. Tai, kas atrodė sunkiai suprantama ar painu, įgauna prasmę.

Mūsų gyvenimas kartais panašus į tuos paveikslus. Mūsų gyvenimo patyrimus reiškiantys taškai kartais gali atrodyti nesusiję ir chaotiški. Jų išsidėstyme neįžvelgiame jokio dėsningumo. Net neįsivaizduojame, kokią prasmę turi visa tai.

Tačiau, kai į savo gyvenimą žvelgiate iš amžinosios Jėzaus Kristaus evangelijos perspektyvos, pradedate matyti, kaip tie taškai siejasi su Dievo jums paruoštu didingu sumanymu.

O jei stengsitės pasitikėti Dievu ir sekti Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, tai vieną dieną išvysite galutinį produktą ir suprasite, kad Didysis Dailininkas tuos taškus sudėjo pagal savo sumanymą. Pamatysite, kad Jis jus ruošė kur kas šlovingesnėms progoms ir darbams, negu jūs patys galėjote sukurti ar atlikti. Aš neabejotinai tai mačiau savo gyvenime.

Kai kurie iš jūsų galbūt žinote, kad, kai buvau labai jaunas, mano šeima du kartus tapo pabėgėliais. Abiem atvejais tapo gana akivaizdu, kad naujose vietose žmonės mus laikė prastesniais už save. Tarp bendraamžių vaikų dėl savo tarties buvau laikomas pašaliniu, todėl jie iš manęs nuolat šaipydavosi ir juokdavosi.

Mano tėvams buvo sunku aprūpinti savo šeimą. Tad mano mama ėmėsi skalbėjos verslo, visa šeima padėjo, ir aš su dviračiu bei prie jo pritvirtintu vežimėliu po pamokų dirbdavau tos įmonės „pristatymo į namus specialistu“.

Dėl tokių traumuojančių ir stresą keliančių gyvenamosios vietos keitinėjimų atsilikau nuo mokslų ir praleidau visus mokslo metus.

Gyvendamas Rytų Vokietijoje mokiausi antrosios – rusų – kalbos. Buvo sunku, bet galiausiai išmokau. Gyvendamas Vakarų Vokietijoje, turėjau išmokti anglų kalbą.

Man tai atrodė neįmanoma! Buvau įsitikinęs, kad mano burna nebuvo sutverta anglų kalbai.

Paauglystėje man ėmė patikti viena nuostabi mergina su gražiomis didelėmis rudomis akimis. Deja, nebuvo panašu, kad pati Harietė nors kiek manimi domėtųsi. Kad ir kiek stengiausi, nė kiek nepasistūmėjau į priekį. Ką gi, apie tai ji pati jau papasakojo.

Taigi, buvau visai niekuo neišsiskiriantis ir vargstantis vaikinas, gyvenęs pokarinėje Vokietijoje, kuriam, kaip atrodė, gyvenimas daug nežadėjo.

Tačiau buvo pora gerų dalykų.

Žinojau, kad šeima mane mylėjo. Mokykloje ir bažnyčioje mokytojai visuomet mane ragino išsikelti aukštus tikslus ir niekada nepasiduoti. Vis dar pamenu vieną jauną amerikietį misionierių, mokiusį: „Jei pats Dievas už [tave], tai kas gi prieš [tave]?“ Ir „Dievui viskas įmanoma“.

Kažkas tose Raštų ištraukose mane stipriai paveikė. Pamaniau: jei taip, kodėl turėčiau baimintis?

Taigi, aš tikėjau. Ir pasiklioviau Dievu.

Kurį laiką dalyvavau vienoje mokymų programoje. Vienas iš mano mokytojų paragino mane vakarinėje mokykloje studijuoti mechaninę inžineriją. Tai padėjo man atrasti savo aistrą aviacijai!

Buvau šokiruotas, kai sužinojau, kad norint tapti pilotu reikia mokėti anglų kalbą. Labai norėjau juo tapti ir, kažkokiu stebuklingu būdu, mano burna pasikeitė ir anglų kalba nebeatrodė tokia neįvaldoma.

Tai, be abejo, nereiškia, kad viskas klostėsi sklandžiai.

Būdamas 19-os metų išskridau į San Antonijų, Teksasą, kur pradėjau mokytis pilotavimo oro pajėgose. Lėktuve sėdėjau šalia vyriškio, kalbėjusio gryna teksasiečių tarme. Savo siaubui supratau, kad anglų kalba, kurios taip desperatiškai stengiausi išmokti, skyrėsi nuo tos, kuria kalbama Teksase!

Pilotų mokykloje irgi nebuvo lengva. Tai buvo labai konkurencinga programa, kurioje visi kovojo dėl geriausios vietos baigus mokyklą. Iš karto supratau, kad esu nepalankioje padėtyje, nes daugumai mano bendrakursių anglų kalba buvo gimtoji.

Mano skrydžių instruktoriai mane perspėjo dėl dar vieno galimo trukdžio – pernelyg daug laiko skyriau Bažnyčiai. Vietiniai nariai mane kviesdavo tiek į savo skyrių, tiek į savo namus; su jais net pastatėme maldos namus, kol buvau Big Springe, Teksase. Mano instruktoriai nerimavo, kad tokia mano veikla mažina mano galimybes pasiekti aukštą įvertinimą klasėje. Bet aš taip nemaniau. Tad aš tikėjau Dievu ir dariau viską, ką galėjau.

Galiausiai anglų kalbą išmokau (nors tobulinuosi iki šiol). Labai sėkmingai baigiau pilotavimo mokymus. Tapau naikintuvų pilotu, o vėliau – kapitonu oro linijose. O kaip su ta gražia mano išsvajota rudaake mergina? Ji čia – su manimi.

Taigi, kol paaiškės visas vaizdas, neapsikraukite didelėmis, sunkiomis gyvenimo užduotimis. Atminkite, kad dideli dalykai susideda iš mažų dalykų. Jei įsipareigosite daryti „nežym[ius] ir paprast[us]“ Dievo prašomus dalykus ir juos darysite stropiausiai, kaip galite, vyks dideli dalykai.

Kai kurie iš tų „nežym[ių] ir paprast[ų] dalyk[ų]“ yra sąmoninga kasdienė malda, Raštų studijavimas, vadovėlių Ateik ir sek paskui mane bei Jaunimo stiprybės vardan įtraukimas į savo kasdienybę, Išminties žodžio laikymasis, bažnyčios lankymas, dešimtinės bei atnašų mokėjimas ir galiojančios šventyklos rekomendacijos turėjimas.

Visa tai darykite net tuomet, kai to nenorite, net tada, kai tai reikalauja aukos. Būtent auka padaro juos šventus, ir „Dievo malones auka ši sustiprins“.

Tam tikra prasme tie jūsų „nežym[ūs] ir paprast[i]“ pasiaukojimai yra kasdienybės taškeliai, iš kurių tapomas jūsų gyvenimo šedevras. Galbūt dar nematote, kaip šiuo metu tie taškai siejasi, bet ir nereikia matyti. Tiesiog turėkite pakankamai tikėjimo dabartine gyvenimo akimirka. Pasikliaukite Dievu ir „iš mažų dalykų [susidarys] tai, kas didinga“.

Būdamas jūsų amžiaus tikrai nežinojau, kaip susiklostys mano gyvenimas. Priešais save tikrai neįžvelgiau jokių susisiejančių taškų.

Tačiau pasiklioviau Dievu. Tikėjau, kad, jei kiekvieną akimirką darysiu viską, ką galiu, Dievas pasirūpins bendru vaizdu.

Ir Jis pasirūpino.

Jis matė pabaigą nuo pradžios tuomet, kai aš nemačiau.

Aš negalėjau matyti ateities, o Jis galėjo.

Net sunkiais laikais, kuomet jaučiausi apleistas, Jis buvo su manimi – tai matau dabar.

Patarlėse galime rasti šį pažadą: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.“

Raginu jus tikėti, kad jūsų gyvenimas bus nepalyginamai geresnis, jei leisite Dievui nukreipti jūsų žingsnius. Jis žino tai, ko jūs negalite žinoti, jums Jis yra paruošęs tokią ateitį, kurios net neįsivaizduojate. Apaštalas Paulius liudijo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.“

Taigi, savęs paklauskite: „Ar galiu sukaupti tiek tikėjimo, kad pasikliaučiau Dievu? Ar esu pasiryžęs tikėti, kad Jis mane myli ir nori nukreipti mano takus?“

Jei savo širdyje galite rasti bent garstyčios sėklelės dydžio tikėjimą – net jei tai tik noras tikėti – pradėkite nuo to.

Dievas žino, kaip mažas sėkleles paversti dideliais medžiais. Darykite nežymius ir paprastus dalykus ir Dievas „tūkstanteriopai [padaugins] ir [palaimins] jus, kaip Jis pažadėjo“.

Šiandienos kultūroje nebereikia eiti toli, kad išgirstumėte prieštaraujančius balsus, atkalbinėjančius nuo tikėjimo Dievu, kalbant apskritai, ar nuo mūsų religijos, kalbant konkrečiai, ar net pašiepiančius tai.

Socialiniai tinklai sustiprina tokius balsus.

Tačiau jūsų karta nėra vienintelė karta, kurios tikėjimas Dievu buvo apsunkinamas ir pašiepiamas. Atrodo, kad tai yra visų Dievo vaikų mirtingojo gyvenimo išbandymo dalis.

Savo mokiniams Jėzus kalbėjo: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet Aš jus […] išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“

Be to, jums teks susitaikyti su tuo, kad jums vos įsipareigojus sekti Gelbėtoju, didžiulio ir erdvaus pastato gyventojai ims kritikuoti – ir kartais tai darys gana garsiai. Jie net bandys jus gėdinti ir tyčiotis iš jūsų.

Tačiau atminkite, kad ne jiems turėsite atsiskaityti. Turėsite atsiskaityti Dievui. Vieną dieną stosite priešais Jį ir atsiskaitysite už savo gyvenimą.

Jis teirausis, ar sekėte Gelbėtoju, ar mylėjote savo artimą, ar nuoširdžiai stengėtės išsilaikyti mokinystės kelyje ir gerbėte sudarytas sandoras.

Mano brangūs jaunieji draugai, dabar yra laikas įsipareigoti Kristui ir sekti Jo keliu.

Vieną dieną visi Dievo vaikai klaupsis ir pripažins, kad Jėzus yra Kristus, Išpirkėjas ir pasaulio Gelbėtojas. Jie sužinos, kad Jis mirė už juos.

Tą dieną paaiškės, kad Jo balsas yra vienintelis, kuris buvo iš tikrųjų svarbus.

Mums kalbant apie leidimą Dievui vadovauti mūsų gyvenime, noriu paaiškinti vieną dalyką. Tai, ką ketinu pasakyti, jums gali nepatikti. Kai Dievo prašote vadovavimo dėl tam tikrų sprendimų – netgi svarbių sprendimų – Jis jums gali nepateikti detalaus atsakymo.

Tiesa ta, kad kartais Viešpačiui visai nesvarbu, ką jūs nusprendžiate, jei tik laikotės esminių sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos sandorų ir principų.

Kartais Dievas turi numatęs konkretų kelią, kuriuo nori, kad eitumėte. Taip pat būna atvejų, kai Jis įspėja dėl tam tikrų pasirinkimų, susijusių su pavojais, kurių jūs negalite numatyti. Tačiau būna ir atvejų, kai klausimas turi daug „teisingų“ atsakymų ir jūs galite patirti džiaugsmą pasirinkę bet kurį iš jų, jei tik gyvenate pagal amžinąsias Dievo tiesas.

Kai Džozefas Smitas ir jo bendražygiai klausė Viešpaties patarimo, Jis atsakė gana įdomiai. Jis pasakė: „Man tai nesvarbu.“

Tada Jis pridūrė: „Tik būkite ištikimi.“

Galbūt kažkiek nusiminėte išgirdę, kad Dievas jums neduos detalaus jūsų gyvenimo kelionės plano. Bet ar tikrai norite, kad būtumėte nukreipiami dėl kiekvienos detalės?

Ar jūs tikrai norite gyvenimo paruoštukų dar prieš jums patiems išsiaiškinant padėtį? Koks nuotykis tai būtų? Ar tai neatimtų iš jūsų pasitenkinimo jausmo? Kaip jūs galėtumėte augti ir stiprinti pasitikėjimą Viešpačiu ir savimi?

Oliveriui Kauderiui Viešpats pasakė: „Tu turi ištirti tai savo protu; tada turi manęs paklausti, ar tai teisinga.“

Dangiškasis Tėvas davė jums savo planą, savo kelią. Jis pateikė jums bendrą vaizdą. Taip pat Jis jums davė protą ir širdį. Jei Juo pasikliausite, Jis padės jums juos tinkamai panaudoti priimant sprendimus. Jis pasitiki jumis, kad sekdami Jėzumi Kristumi priimsite geriausius sprendimus.

Daugeliu atvejų jūsų pasirinkimai tuo metu galbūt nebus tiek svarbūs, kiek svarbu bus tai, ką darysite po to.

Pavyzdžiui, pora gali nuspręsti susituokti, net jei kai kurie šeimos nariai jų nelaiko tobula pora. Tačiau aš dėl tokios poros turiu daug vilties, jei tik po tokio sprendimo jie liks visa širdimi ir protu atsidavę vienas kitam ir Viešpačiui. Jei jie vienas kitam rodys meilę ir gerumą, rūpinsis vienas kito emociniais, dvasiniais ir materialiais poreikiais, jei „nežymius“ dalykus darys nuosekliai, tai jie taps tobula pora visiems.

Ir atvirkščiai, pagalvokite apie porą, kurioje abu mano, jog išsirinko „tobulą“ žmogų, ir tada daro prielaidą, jog sunkiausi darbai jau nuveikti. Jei jie liausis vienas kitam asistavę, liausis bendravę, nepaisys sudarytų šventų sandorų ir panirs į egoizmą ir naudos sau ieškojimą, tai tokia pora atsidurs kelyje, kuris veda į sielvartą ir apgailestavimą.

Tas pats principas tinka renkantis profesiją. Turiu daug vilties dėl tų, kurie nusprendžia galbūt pasirinkti mažiau prestižinę profesiją, bet daro geriausia, ką gali, ir randa būdų, kaip savo darbu šlovinti Dievą ir palaiminti Jo vaikus.

Mažiau vilties turiu dėl tų, kurie renkasi įspūdingai skambančias profesijas, bet nesutelkia dėmesio į savo dievišką tapatybę ir į tai, ką gero galėtų nuveikti tarnaudami Dievui ir Jo vaikams.

Dievas paruošė amžinųjų palaiminimų, kurių jūs negalite net įsivaizduoti. Kad padėtų juos priimti, Jis davė jums įsakymus, šventas sandoras, įkvėptus pranašiškus patarimus, Šventosios Dvasios dovaną ir moralinę laisvę. Šito visiškai pakanka, kad būtumėte laimingi šiame gyvenime ir patirtumėte amžinąjį džiaugsmą. O dėl viso kito nesisielokite, net jei ir priimsite ne tokių tobulų sprendimų. Būtent taip mokotės. Tai yra jūsų nuotykio dalis!

Ne, nuotykiai niekada nevyksta sklandžiai nuo pradžios iki pabaigos. Jūsų gyvenime bus pakilimų ir nuosmukių. Bet jei esate ištikimi Jėzui Kristui, Jo apmokančiąją auką laikote meilės dovana, o atgailą – būdu ją priimti, galite būti tikri, kad viskas baigsis gerai.

Galbūt to nepastebėsite iki daug vėlesnio meto, tačiau pažvelgę atgal žinosite, kad Viešpats niekada jūsų neapleido, net kai leido daugelį sprendimų priimti jums patiems. Pamatysite, kad taškai susisieja.

Taigi, ko viliuosi, kad prisiminsite po šio mūsų drauge praleisto laiko?

Pirma, žinokite, kad Dievo atsakymai į jūsų pačius giliausius klausimus gali ateiti ne iš karto ir ne taip, kaip tikėjotės. Dievo atsakymai yra amžinos vertės. Jų verta palaukti.

Antra, eidami mokinystės keliu pernelyg neapsikraukite. Tiesiog nežymius dalykus atlikite geriausiai, kaip galite, o didieji susiklostys savaime.

Trečia, turėkite tikėjimo. Tikėkite, kad Dievui esate svarbūs, kad Jis mato tai, ko jūs negalite matyti, ir kad Jis ves jus teisingu keliu. Jis myli jus. Pasitikėkite Juo.

Ketvirta, neleiskite, kad prieštaraujantys balsai atkalbėtų jus nuo tikėjimo kelionės. Atminkite, kad kritikams atsiskaityti neturėsite. Turėsite atsiskaityti savo Tėvui Danguje. Svarbu tik tai, kas vertinga Jam.

Penkta, siekite Viešpaties vadovavimo ir, kai Jis pasakys „tai nesvarbu“, priimkite geriausius sprendimus, kokius tik galite priimti, remdamiesi žinomomis tiesomis. Tada „būkite ištikimi“.

Prasidedančių naujų metų proga laiminu jus; kai stengsitės pažinti savo Dangiškąjį Tėvą, sekti Jėzumi Kristumi ir gerbti savo sandoras, jūsų tikėjimas augs.

Kai stengsitės sekti Gelbėtoju ir Jo mokymais, augs jūsų pasitikėjimas.

Jėzuje Kristuje, Jo evangelijoje ir Jo Bažnyčioje rasite laimę, džiaugsmą ir ramybę! O vieną dieną Jis apglėbs jus dieviška meile.

Su neapsakomu dėkingumu pamatysite, kad Pats Dievas iš savo gausios meilės, malonės ir atjautos visuomet jumis rūpinosi, jus laimino ir paruošė jums vietą.

Apie tai liudiju ir laiminu jus Jėzaus Kristaus vardu, amen.