Artinimasis prie Jėzaus Kristaus

Noriu padėkoti daugybei draugų ir narių, kurie meldėsi ir palaikė mane šiame naujame mano pašaukime. Dažnas užsiminimas apie man suteiktos pareigybės mantiją paskatino mane šiandien pradėti nuo kai kurių pastebėjimų apie šio termino reikšmę.

Biblijoje žodis „mantija“ vartojamas apibūdinti pranašo Elijo apsiaustą, kuris nusileido ant Eliziejaus, kaip pranašiško įgaliojimo perdavimo simbolį. Atkurtosios Bažnyčios istorijoje terminas „mantija“ atsirado daugelio susirinkimų pranešimuose kalbant apie tai, kas turėtų tapti nužudyto Džozefo Smito įpėdiniu. Daugelis ten buvusių, aprašydami savo patirtį, teigė, kad „Džozefo mantija“ nusileido ant Brigamo Jango. Tie patyrimai pasireiškė įvairiai. Kai kurie matė regėjimą, kiti girdėjo Džozefo balsą, daugelis pajautė – kiekvienas apreiškimą gauname skirtingai.

Kai Raselas M. Nelsonas buvo pašauktas mūsų pranašu, patyriau šį tą panašaus. Dvylikos Kvorumo susirinkimuose šalia šio apaštalo sėdėjau 34 metus, bet kai pranašo „mantija“ nusileido ant prezidento Nelsono, pajutau, kad jo pranašiškos dovanos sustiprėjo. Visi matėme jo įžvalgų vadovavimą.

Po prezidento Nelsono mirties patyriau kitą „mantijos“ prasmę. Stebėtojams tai simbolizuoja kunigystės įgaliojimo perdavimą. Žmogui, kuris gauna tą įgaliojimą, tai yra visai kitokia ir labai tikra patirtis. Praėjus kelioms minutėms po to, kai sužinojau apie mūsų prezidento mirtį, pajutau, kad ant manęs kartu su svarbiomis įžvalgomis apie tai, ką aš dabar turiu daryti, nugula atsakomybės našta.

Kaip jūsų vadovas meldžiuosi, ko kiekvienam iš mūsų trokšta Dangiškasis Tėvas: būti arba tapti aktyviais Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais, sandoros keliu žengiant pirmyn į amžinybę. Mums reikia vieni dėl kitų melstis. Jaučiu teigiamą jūsų maldų poveikį. Esu dėkingas ir myliu jus.

Noriu pabrėžti prezidento Raselo M. Nelsono mums duotą įspėjimą: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“ Viena iš daugelio priežasčių, kodėl jums reikės nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos, yra ta, kad gyvenate laikotarpiu, kai priešininkas taip veiksmingai užmaskuoja tiesą, kad jei neturėsite Šventosios Dvasios, būsite apgauti. Laukia daugybė kliūčių. Daug kas blaškys dėmesį. Net ir aktyviems nariams nerimą kartais gali kelti tam tikri su Bažnyčia susiję istoriniai, doktrininiai ar socialiniai klausimai. Noriu visiems nariams padėti įveikti esamas ir būsimas abejones. Kad ir kokios būtų tos abejonės, jas įveikti galime artindamiesi prie mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Jis vėl ir vėl mus moko, kad Jis yra Kelias.

Kalbėsiu apie keturias įžvalgas, kurios priartins mus prie Gelbėtojo.

• Pirma. Stiprinkime savo tikėjimą į Jį.

• Antra. Būkime nuolankesni.

• Trečia. Kreipkimės pagalbos į kitus.

• Ir ketvirta. Būkime kantrūs.

Pirma, turime susitelkti į tikėjimo Dievu ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus misija ugdymą. Stipraus tikėjimo neįgysime vien stipriai norėdami. Reikia kasdienių pastangų, žingsnis po žingsnio, su malda ir Raštų studijavimu. Galime labiau įsipareigoti laikytis principų pirmajame tikėjimo teiginyje, kuriame sakoma: „Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią“. Šie principai sutvirtina mūsų tikėjimą į Dievą ir padės mums prisitvirtinti prie evangelijos tiesos bei mūsų Gelbėtojo tarnystės savo artimui pavyzdžio.

Antra, būdami nuolankesni artinamės prie Jėzaus Kristaus. Tai padės mums įveikti klausimus apie Viešpaties doktriną. Kai esame nuolankūs, galime aiškiau girdėti Viešpaties balsą. Mums visiems reikia padėjėjų, kurie mokytų nuolankumo. Dalinuosi savo ankstyva asmenine patirtimi, kuri padėjo man sugrįžti į nuolankumo kelią. Pirmaisiais mano, kaip Čikagos universiteto teisės mokyklos profesoriaus, metais mirė žymus dėstytojas, ir dekanas paprašė manęs kelias savaites vesti jo paskaitas, kol atsiras tinkamas dėstytojas. Nebuvau gerai susipažinęs su ta teisės sfera, todėl labai stengiausi ir galiausiai pajutau, kad noriu pasveikinti save, kad įvykdžiau užduotį. Vėliau vienas studentas pasakė man tai, kas, mano manymu, turėjo būti komplimentas. Jis pasakė: „Pone Ouksai, buvau paskaitoje, per kurią mokėte vietoj profesoriaus [tokio ir tokio], ir turiu jums pasakyti, kad man tai padarė didelį įspūdį. Vieną dieną tapsite geru dėstytoju.“

Kodėl ta patirtis man padėjo? Pernelyg pasitikėjau savo, kaip dėstytojo, gebėjimais, o tas studentas parodė perspektyvą, kuri mane laimina iki šiol.

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas puikiai mus mokė apie nuolankumą. Jis tai pateikė kaip dalį savo įsimintino mokymo apie išdidumą. „Išdidumo priešnuodis, – mokė jis, – yra nuolankumas – romumas, paklusnumas. Nuolankumas atliepia Dievo valią – Jo teismų baimę ir aplinkinių poreikius. Tad, nuspręskime būti nuolankūs,“ – meldė jis. Pridursiu: atsižvelkite į kitų poreikius ir po to seks nuolankumas.

Kaip ir tikėjimas Dievu, nuolankumas yra pagrindinė dorybė, duodama mums, kad padėtų mokytis kitų dorybių, būtinų, kad taptume tuo, kuo būti mus sukūrė Dangiškasis Tėvas ir Jo Viengimis Sūnus.

Prieš daug metų kalbėdamas čia, BJU, prezidentas Spenseris V. Kimbolas nuolankumą apibūdino kaip „imlumą mokytis“. Jis paaiškino:

„Nuolankumas yra imlumas mokytis – gebėjimas suvokti, kad visos dorybės ir gebėjimai nėra sutelkti pačiame žmoguje. […] Nuolankumo niekada nėra kaltinimuose ir ginčuose. […] Nuolankumas yra atgailaujantis ir nesiekia pateisinti savo kvailysčių. Tai atlaidumas kitiems, kai suvokiame, kad gali būti panašių arba [mūsų pačių daromų] klaidų. […] Nuolankumas nesiekia populiarumo ir žinomumo; nereikalauja garbės.“

Nuolankumas yra vienas galingiausių mums duotų įsakymų, vedančių mūsų žemiškosiose kelionėse. Jis ruošia mus paskirtam susitikimui su mūsų Gelbėtoju ir Išpirkėju Jėzumi Kristumi. Žiūrėkite, kad nesiblaškytumėte. Prisiminkite Jo palyginimą apie dešimt mergelių: norime būti tarp penkių nuolankiųjų, kurios buvo įleistos Viešpaties akivaizdon.

Viešpats myli visus savo vaikus ir trokšta, kad jie sugrįžtų. Tačiau visi žinome pavyzdžių, kai grįžę misionieriai nutraukė savo dvasinį augimą neaktyvumo laikotarpiais. Žinome jaunuolių, kurie sukėlė pavojų savo dvasiniam augimui atsitraukdami nuo Bažnyčios mokymų, pavyzdžiui, tokių, kurie nerodo didelio noro susituokti ar turėti vaikų. Taip pat yra suaugusių narių, kurie nesistengia būti sandorą sudarančiais žmonėmis, pavyzdžiui, vyrų, kurie nesiruošia būti įšventinti į Melchizedeko kunigystę.

Atkurtojoje Bažnyčioje silpstančio tikėjimo ir mažiau aktyvūs žmonės yra pagrindinis jūsų pranašiškų vadovų susirūpinimo šaltinis. Mes mylime jus, jaunus ir senus, vyrus ir moteris. Taip pat jus myli ir Viešpats! Dievas nepaliauja su meile ieškoti kiekvieno iš jūsų. Laikykitės įsakymų ir būkite ištikimi sandoroms, kurias daugelis iš jūsų sudarėte, kad vadovautumėtės jomis eidami sandoros keliu. Niekada neleiskite, kad jūsų pasaulietinis mokymasis ribotų jūsų akiratį.

Esame dėkingi žinodami, kad yra du reikiamo pažinimo įgijimo būdai: 1) besivystantys žmogaus atradimai, padaryti moksliniu metodu, ir 2) tiesos, atskleistos dvasiniu metodu, kuris prasideda nuo tikėjimo Dievu ir remiasi Raštais, įkvėptu mokymu ir asmeniniu apreiškimu. Nėra galutinio prieštaravimo tarp pažinimo, įgyto šiais dviem metodais, nes Dievas, mūsų visagalis Amžinasis Tėvas, žino visą tiesą ir kviečia mus mokytis abiem būdais.

Tie, kurie netiki į Dievą ir formaliai atmeta „tradicinę religinę moralę“ bei remiasi vien „mokslinių eksperimentų įrodymais“, atitinka Mormono Knygos apibūdinimą žmonių, kurie „gyvena pasaulyje be Dievo“.

Vyresnysis Ričardas L. Evansas turi gerą atsakymą tiems, kuriuos priverčia susvyruoti kai kurie moksliniai įrodymai, kurie, iš pažiūros, prieštarauja tam, ką mes suprantame iš Raštų:

„Gali būti tam tikrų tariamų neatitikimų, – sakė jis. – Nesijaudinkite dėl jų. Amžinybė yra ilgas laikas. Labai gerbiu mokymąsi, akademines pastangas ir universiteto atmosferą. […] Labai gerbiu mokslą, mokslininkus ir tiesos paieškas. Bet atminkite štai ką: mokslas galų gale (net, kai jis tikras, išbaigtas ir paremtas faktais) yra tiesiog žmogaus atrasti keli dalykai, kuriuos Dievas jau žino ir kontroliuoja savąja visatos tvarka. […] Dievas mums nepasakė visko, [ką] Jis žino. Mes tikime besitęsiančiu apreiškimu. Būkime kantrūs. Visame kame išlaikykime nuolankumą ir pusiausvyrą.“

Vaistai nuo svyravimų yra nuolankumas, tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu. Kaip mokoma Mormono Knygoje, Viešpats „laimina ir duoda klestėjimą tiems, kurie sudeda savo viltis į Jį“. Pasitikėti Viešpačiu ypač reikia tiems, kurie nuvertina Dievo įsakymus ir Jo pranašų mokymus neteisingai sulygindami juos su naujausiais žmogaus atradimais ir išmintimi.

Trečias būdas priartėti prie Gelbėtojo – bendrauti su kitais tikinčiaisiais. Tai apima pokalbius su patikimais bendraminčiais, vietiniais Bažnyčios nariais ir kitais tikinčiais draugais.

Atminkite, norint išgyventi dvasiškai, jums reikės nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos. Mus supa gausybė spekuliacijų ir melagingos informacijos tinklalaidėse ir socialiniuose tinkluose. Kai kurie gali prieštarauti ar kelti abejonių Bažnyčios doktrinos teisingumu, nežinodami ar net nesuprasdami tos doktrinos visumos.

Nesileiskite įtikinami melaginga ar netikslia informacija. Aptarkite savo nuogąstavimus su tikinčiais, gerai informuotais draugais, ir visuomet išsakykite tuos nuogąstavimus Viešpačiui.

Apie kai kuriuos dalykus Viešpats mums yra pasakęs labai mažai. Pavyzdžiui, apie dvasių pasaulį, kuris laukia po žemiškojo gyvenimo, arba net apie dvasių pasaulį, buvusį prieš jį, mes žinome labai nedaug. Šis žinių trūkumas gali būti žalingas, kai pasikliauname geranoriškų žmonių, mokančių daugiau, nei Dievas pasirinko apreikšti, įsitikinimais šia tema. Pasitikėjimas Dievu dėl to, ką žinome ir ko nežinome, yra puiki apsauga nuo abejonių, pagrįstų klaidingomis idėjomis, o ne tuo, ką Dievas pasirinko apreikšti.

Dalinuosi vieno išmintingo kuolo prezidento patirtimi čia, šiame studentų miestelyje. Į jį kreipėsi vienas jo kuolo jaunuolis, kuris juo žavėjosi ir paprašė pamokyti verslo. Po kelių savaičių jaunuolis prisipažino: „Turėčiau jums papasakoti, kad nusprendžiau pasitraukti nuo Bažnyčios. Daugiau nebetikiu.“ Nustebęs kuolo prezidentas nedelsdamas pradėjo dalytis savo galingu liudijimu apie evangeliją, kuri jam suteikė tiek daug džiaugsmo, ramybės ir įkvėpimo. Jaunuolis sėdėjo apstulbęs ir su ašaromis akyse spoksodamas į jį tarė: „Jau daug mėnesių negirdėjau, kad kas nors taip kalbėtų. Leidau laiką su draugais, kurie netiki.“ Sakau jums visiems, kaip tas išmintingas kuolo prezidentas sakė šiam jaunuoliui: ieškokite draugų ir bendraminčių, kurie stengiasi sekti Viešpačiu, su kuriais galėtumėte jausti Dvasią ir stiprinti savo tikėjimą.

Apsupkite save žmonėmis, kurie tiki. Didis Mormono Knygos pranašas mokė šios tiesos:

„Tikėkite Dievą; tikėkite, kad jis yra ir kad jis sukūrė visa tiek danguje, tiek ir žemėje; tikėkite, kad jis turi visą išmintį ir visą galią tiek danguje, tiek ir žemėje; tikėkite, kad žmogus nesuvokia visko, ką gali suvokti Viešpats.

Ir dar, tikėkite, kad jums reikia atgailauti dėl savo nuodėmių ir jas palikti, nusižeminti priešais Dievą.“

Apsaugokite save kas savaitę atnaujindami savo sandoras priimdami sakramentą ir nuosekliai stengdamiesi gyventi pagal tas šventas sandoras. Gavusieji šventyklinį apdovanojimą turėtų reguliariai lankytis šventykloje. Trumpai tariant, likite sandoros kelyje. Šie paprasti įpročiai apsaugos ir stiprins jus.

Mes visi tebetobulėjame. Visi esame skirtingose prezidento Nelsono vadinamo „sandoros kelio“ vietose. Turime būti kantrūs vieni kitiems ir kartais netgi sau. Abejonių įveikimas, konfliktų tarp besivystančio mokslinio požiūrio ir kartais nepilnų religijos mokymų sprendimas, kaip ir tikėjimo stiprinimas ar nuolankumo įgijimas, gali būti ilgas procesas. Laikykitės pirmojo tikėjimo teiginio, net jei dar kas nors neaišku. Ir kol laukiate, laukite Viešpaties, o tai apima pasitikėjimą Jo nustatytu laiku ir pažadais.

O kol laukiame, turime būti užsiėmę tarnavimu. Jėzus daug kartų mokė ir rodė tarnavimo kitiems galią.